Nė vienas parlamentaras dėl tokios „pramogos“ nenukentėjo. Tikėtina, kad ji neturės įtakos ir rinkėjų pasirinkimams. Paprasčiausiai tie, kurie žavisi A.Širinskiene, nekenčia konservatorių ir G. Landsbergio. Na, o tų, kurie nejaučia šiltų jausmų A.Širinskienei, panašu, kad jau joks šios ponios veiksmas nebestebina.
Tačiau „sušaudyto Gabrieliaus“ pokštas išlieka giliai simbolinis. Prisiminkime, kad tik kiek anksčiau premjeras Saulius Skvernelis TS-LKD buvo paskelbęs Kremliui parsidavusia partija. Beje, prieš metus LŽVS reitingas buvo toks, apie kurį šiandien šios partijos nariai net nedrįsta svajoti.
Paskui prasidėjo nauji skandalai, be to prasidėjo rinkimų maratonas ir jame LŽVS bandė ieškoti politinės paramos, sumažino TS-LKD „artilerinį apšaudymą“. Rinkimai buvo laimėti tik Ramūno Karbauskio galvoje ir valdančiojoje koalicijoje prasidėjo vidinės kovos.
Verta atkreipti dėmesį, kol LŽVS kalba apie reformas, mokesčius, valstybės valdymą, šios partijos reitingai smunka. Nes žmonių šios kalbos neįtikina, puikiai matome skirtumą tarp kalbų ir darbų. Už LŽVS balsavę žmonės akivaizdžiai pradeda dairytis naujų „gelbėtojų“.
Ar galima tam užkirsti kelią? Po ilgos pertraukos politinėje scenoje pasirodo Saulius Skvernelis ir paskelbia, kad YS-LKD yra antivalstybinė partija. Atkreipkite dėmesio, kad tai dar stipresnis pareiškimas nei tas, už kurį premjeras turėjo, kad ir panosėje, atsiprašyti.
Scenoje Premjerą keičia Ramūnas Karbauskis ir pareiškia, kad visiškai pritaria Sauliui bei dar griežtesniais žodžiais iškeikia konservatorius. Esą jie beviltiškai ir tik žlugdo valstybę. Kaip ir reikėjo tikėtis, dar po kurio laiko scenoje pasirodo ir A.Širinskienė. Šįkart be „sušaudyto Gabrieliaus“, bet su pareiškimu, kad konservatoriai arogantiški, beviltiško, nekonstruktyvūs ir visaip negražiai apie ją kalba.
Ar ne keista, kad įtakingiausi valdančiųjų atstovai tiek energijos skiria kovai su partija, kuri jau septynerius metus yra opozicijoje ir turi labai mažą įtaką Seimo ir Vyriausybės sprendimams? Beje, paradoksalu, bet itin dažnai, kai keikiamas sunkus konservatorių palikimas, kritikuojami prieš penkis-šešis metus priimti politiniai sprendimai, visai pamirštant, kad tada valdžioje buvo A.Butkevičiaus Vyriausybė (kartu su Lenkų rinkimų akcija ir kitais dabartinės valdančiosios koalicijos elementais). Nuo „krizės įveikimo“ laikotarpio praėjo daug metų, atėjo ekonominio pakilimo laikotarpis, tačiau kažkodėl iki šiol valdantieji niekaip negali suprasti, ką darė A.Kubiliaus Vyriausybė, jog žmonės gyveno tik kažkiek blogiau, nei šiandien, kai valstybė biudžete turi nepalyginamai daugiau pinigų.
Turiu tik vieną paaiškinimą. LŽVS stipri tiek, kiek stiprios visuomenėje antikonservatoriškos nuotaikos. Tiek Saulius, tiek Ramūnas, tiek Agnė puikiai supranta, kad žmonės artimiausiose rinkimuose už juos balsuos tik tuo atveju, jei jiems pavyks įteigti, kad būtent jie yra valstybę nuo „konservatorių viruso“ saugantys „skiepai“. Todėl strateginis LŽVS tikslas per likusį iki rinkimų laikotarpį nėra kažką pagerinti žmonių gyvenime, bet įvelti konservatorius į intensyvias muštynes.
Neabejoju, kad ne tik LŽVS, bet ir LSDP svajoja apie nesibaigiančią Ramūno ir Gabrieliaus viešą kovą.
Valdančiuosius gerokai išgąsdino TS-LKD taktika rudenį, kai šie nusprendė važinėti po Lietuvą, kalbėtis su žmonėmis, o ne beviltiškai aiškintis santykius su LŽVS atstovais. Kai valdantiesiems teko ginčytis ne su opozicija, o su įvairių visuomenės grupių atstovais, čia jau nepakako vien kumščio trankymo į stalą.
Atkreipkite dėmesį, jog Ramūnas Karbauskis iki lapkričio mėnesio vangiai bendravo su žurnalistais, o paskui pradėjo gausiai duoti interviu ir kiekviename iš jų buvo kažkas, skirto Gabrieliui Landsbergiui, ar pasakojimas, jog konservatoriai esą jį pravardžiuoja. LŽVS pirmininkas akivaizdžiai siuto, kad į jo žodžius rimtai nereaguojama ir jau tada, kaip ir minėjau, scenoje pasirodė Saulius Skvernelis, galutinai paneigdamas interpretacijas, kad jo ir Ramūno keliai išsiskyrė.
Kas toliau? Labiausiai priklauso nuo pačios TS-LKD. Neabejoju, kad ne tik LŽVS, bet ir LSDP svajoja apie nesibaigiančią Ramūno ir Gabrieliaus viešą kovą. Ar konservatoriai sugebės tam atsispirti? Suprantu, kad pagunda „pastatyti į vietą“ LŽVS lyderius didelė. Kautynės su LŽVS galėtų garantuoti apie dvidešimt nuošimčių palaikymą per rinkimus, tačiau ar tikrai būtent tokio scenarijaus reikia tiek pačiai TS-LKD, tiek visai Lietuvai?
Rudenį išbandyta taktika – ne rietis su LŽVS, bet kalbėtis su žmonėmis visoje Lietuvoje, kartu ieškant vaisingiausių politinių sprendimų – tikrai pasiteisino. Ją būtina tęsti. Net neabejoju, kad šiandien Lietuvos žmonėms labai reikia aiškumo. Visi pavargome nuo reformų vardan reformų, nuo beprasmiško kėdžių perstatinėjimo, popierių perdėliojimo iš vieno aplankalo į kitą. Žmonėms reikalinga įtikinanti, realistiška vizija, ką norime pasiekti ir ką dėl to turime padaryti. Ši vizija neturi būti tik būtina „duoklė“ rinkimų kampanijai, bet turi tapti partijos politinės tapatybės dalimi. Užduotis tikrai sudėtinga, jei į ją žvelgiame atsakingai, tad tikrai nėra reikalo piktintis, kad ir vėl kuris nors valdančiųjų veikėjas pasielgė chamiškai ar ne demokratiškai.
TS-LKD šiandien neturi apie ką diskutuoti su LŽVS. Savo ruožtu LŽVS gyvybiškai būtina išprovokuoti rietenas su TS-LKD. Tad, neabejoju, jau artimiausiu metu bus įvairių interviu, komentarų, kurių vienintelis tikslas – išprovokuoti griežtą TS-LKD reakciją. Pavyzdžiui, juk nėra sunku paprasčiausiai paskelbti kuriam nors valdančiųjų atstovams, kad jis ar ji nematė V.Landsbergio Aukščiausioje Taryboje per Sausio įvykius, arba, kad esą yra duomenų, jog „omoninkai“ koordinavo savo veiksmus su Sąjūdžio frakcija. Valstybėje, kur „žalieji valstiečiai“ šaudo į stumbres, neatskirdami jų nuo šernų, manęs jau niekas nenustebins. Svarbiausia, prieš reaguojant, gerokai pagalvoti, kokios reakcijos labiausiai nenorėtų provokatoriai.
Pabaigai, dar kartą pacituosiu mėgstamą posakį – sutemos tirščiausios prieš aušrą. Tad nenusigąskime, kad sutemos, regis, vis tirštėja.
Andrius Navickas yra Seimo narys, TS-LKD frakcijos narys.
