Iš valdančiosios koalicijos dar prieš rinkimų maratoną sklido nekoks politinis kvapas. Visgi atrodė, jog tai laikini sunkumai. Juk jau seniai jokia Vyriausybė neturėjo prabangos tvarkytis ekonominio pakilimo laikotarpiu. Deja, kai trūksta proto ir padorumo, ekonominė banga gali nekelti į viršų, bet blokšti žemyn.
Nuo pat laimėtų Seimo rinkimų R.Karbauskis tvirtino, kad didžiausia kliūtimi kurti žmonių gerovę yra klastingi konservatoriai ir piktavalė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau, kai Daukanto aikštės rūmų šeimininkas pasikeitė, o konservatoriai demonstratyviai atsitraukė, tvirtindami, kad tikrai netrukdys naujos Vyriausybės formavimui, problemos tik paaštrėjo. Dar kartą įsitikinome, kad R.Karbauskis gali telkti tik tada, kai atranda pavojingą priešą ir pasiskelbia „gelbėtoju“, tačiau, kai reikia veikti konstruktyviai – fantazija visiškai išsenka.
Prisiminkime, kaip pompastiškai prasidėjo naujosios (?) valdančiosios koalicijos kūrimas ir palyginkime, kaip viso to rezultatas atrodo dabar. Bent porą savaičių Prezidentas laikėsi delsimo, klausimų kėlimo taktikos ir atrodė, kad tokiu būdu galutinai sunaikins R.Karbauskio autoritetą. Tačiau pastarasis įrodė, kad jis gyvybiškesnis nei jo kritikams norėtųsi. LŽVS lyderiui pavyko ne tik „prastumti“ norimą eurokomisarą, bet ir išlaikyti Seimo lenkus koalicijoje, paliekant R.Masiulį „už borto“.
G.Nausėda supranta, kad su dabartine politine valdžia sunkiai pavyks įgyvendinti būtinas reformas švietimo, sveikatos ar socialinės apsaugos sistemose. Deja, politinio manevro laisvės Prezidentas neturi – iki būsimų Seimo rinkimų dar pakankamai daug laiko, tad neverta pyktis su valdančiąja dauguma, bet per mažai, kad galima būtų realiai galvoti apie pirmalaikius rinkimus. Tad kol kas jis linkęs mėgautis reitingų „medaus mėnesiu“. Tik nederėtų pamiršti Šventojo Rašto pamokos – ta pati minia, kuri džiūgavo Jėzui įjojant į Jeruzalę, po mažiau nei savaitės rėkė: „Ant kryžiaus jį“.
Dėl dviejų dalykų G.Nausėdai jau dabar galima rašyti aukštą pažymį – jam pavyko suburti kompetentingą ir kūrybingą patarėjų komandą. Vieninteliu jos trūkumu galima vadinti tai, kad čia nėra patyrusių politikų, kurie gerai išmano politinių kovų „virtuvę“. Kita vertus, nuo pat rinkimų pradžios G.Nausėda akcentavo, jog jam labiausiai reikia talkininkų politinės komunikacijos, o ne politinio proceso srityje.
Taip pat G.Nausėdai pavyko užmegzti konstruktyvius santykius ne tik su S.Skverneliu, bet ir su dabartine opozicija. Būta klausimų, ar G.Nausėdos ir I.Šimonytės konkurencija antrame rinkimų ture neperaugs į Prezidento ir TS-LKD politinę kovą, jau pasibaigus rinkimams. Tuo labiau, kad buvo žmonių, kuriems labai norėjosi tokią įtampą išprovokuoti. Tačiau šiandien Prezidentas ir Seimo opozicija bendrauja tikrai konstruktyviai. Kaip yra pastebėjęs TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis, su naujuoju Prezidentu jau dabar teko diskutuoti daugiau kartų nei su D.Grybauskaite nuo pat buvusiu Seimo rinkimų. Nepaisant šio bendravimo, Prezidentas sugeba išlaikyti nepriklausomumo nuo Lietuvoje veikiančių politinių jėgų įvaizdį.
Tenka pripažinti, jog galima atrasti ir „šaukštą deguto“. Prezidentas G.Nausėda vis dar labiau primena analitiką, kuris kelia svarbius klausimus, išsako taiklių įžvalgų, tačiau vis dar nėra tikras politinis lyderis, kuris siektų realių esminių permainų. Ko vertos visos kalbos apie R. Masiulio kompetenciją, jei jo pareigos perleidžiamos J. Narkevičiui? Ar ką nors pakeitė esą labai konstruktyvūs pokalbiai su A. Veryga ir L. Kukuraičiu? Ką reiškia faktas, jog su švietimo, mokslo ir sporto bei kultūros ministrais net nebuvo kalbamasi? Sritys, kuriose nėra problemų? Ar neva mažiau svarbios sritys? Prezidentas, beje, galėtų parodyti, jog švietimo sistemos kokybė jam yra svarbus prioritetas, jei pavyzdžiui, rugsėjo pirmą dieną ar jos išvakarėse pasinaudotų konstitucine teise viešai kreiptis per LRT į tautą, pasveikintų mokytojus, palinkėtų mokiniams neprasti kūrybiškumo ir žingeidumo, išsakytų savo politinę svajonę, kokią švietimo sistemą kuriame.
G.Nausėda nebuvo mano pirmasis pasirinkimas per rinkimus. Tačiau šiandien jis yra Prezidentas ir visiems labai svarbu, kad jis būtų tikras valstybės lyderis. Noriu tikėti, kad, prabėgus šimtui dienų, turėsiu pripažinti, kad politinės patirties trūkumą Prezidentas sugeba kompensuoti kitais talentais ir dalykine kompetencija. Tačiau reikia pripažinti, jog Vyriausybės formavimas paliko daugiau klausimų, nei atsakymų. Kita vertus, vargu, ar kuriam nors kitam prezidentui dabartinėje situacijoje būtų pavykę suformuoti „Svajonių Vyriausybę“.
Andrius Navickas yra TS-LKD frakcijos Seime narys.
