Prisipažįstu, neliūdžiu dėl to, kad iš Lietuvos komunistų partijos versmės atitekėjęs politinis upelis, kelis kartus keitęs pavadinimą, virto pelke. Nelabai suprantu tų, kurie lieja ašaras, kad Lietuvoje esą žlunga „kairė“ – LSDP buvo nomenklatūrinė, bet tikrai ne „kairioji“ partija.
Kalbant apie kairuolišką politinį repertuarą, Lietuvos socialdemokratams tėra būdingos moterų kvotos sąrašuose ir skeptiškas požiūris į pastangas išlaikyti dviejų lyčių asmenų santuoka grįstą šeimos sampratą. Man šie motyvai nėra mieli ausiai, todėl nepergyvenu, matydamas, kaip Seimo salėje eks-socialdemokratai klusniai bindzena paskui Ramūną Karbauskį.
Kur kas labiau man apmaudu dėl to, kad peštynės LSDP viduje dar pablogino politinių partijų įvaizdį. Nė neabejoju, kad prieš 2019 metų Savivaldos rinkimus, kaip grybai po lietaus, dygs visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie garsiai keiks partijas ir partijoms priklausančius žmones, Nemanau, kad komitetas būtinai geriau nei partinis sąrašas, bet dabartinėje situacijoje politinėms partijoms reikia ne aimanuoti, bet labai rimtai susirūpinti vidine demokratija ir aiškesne vertybine tapatybe.
Na, o LSDP pirmtakei LDDP galiu padėkoti už vieną dalyką. Vilniaus universitete studijavau filosofiją ir gilinausi į amžinuosius dalykus. Atrodė, kad atsikūrusi valstybė sklandžiai važiuos naujais bėgiais į socialinį teisingumą ir bendrąjį gėrį ir tai galima patikėti kitiems. Tačiau 1992 m. rudenį įvyko Seimo rinkimai, per kuriuos į valdžia triuškinančiai sugrįžo ekskomunistai. Tai visiškai nepriminė „socialdemokratijos triumfo“, bet veikiau atrodė ciniškas tų, kurie išlaikė partijos pinigus, svarbiausius postu ir dar puikiai sukosi prichvatizacijos procese triumfas. Jau po keletos mėnesių buvau Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
Kiekviena partija turi savitą istoriją, tačiau neretai politinėms organizacijoms iškyla panašios dilemos. Dažnai partijoje konkuruoja du sparnai. 1998 metais įvykęs LKDP suvažiavimas man atrodė kaip tikras košmaras. Buvau įsitikinęs, kad būtent Petro Gražulio politinių manipuliacijų dėka įvyko tai, kad „gražulininkai“ sutriuškino oponentus partijos viduje ir tapo akivaizdu, kad jie ilgam įsitvirtino partijos valdymo organuose. Tai man atrodė visos LKDP tragedija, nes netikėjau, kad taip „atsinaujinusi“ partija gali pasiekti gerų rezultatų rinkimuose. Aistros kunkuliavo ir galiausiai LKDP suskilo.
Maištininkai sukūrė Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą, kuri tebuvo politinis meteoras, kurio didžiąją dalį liekanų priglobė Liberalų ir centro sąjunga. Grupelė tų, kurie dar bandė išlikti krikščionimis demokratais, įsijungė į Tėvynės sąjungą ir čia pradėjo kurti krikdemų frakciją. Nelabai sekėsi ir nukraujavusiai LKDP, kuri bandė vienytis su Kazio Bobelio atskala ir net buvo perdavusi šiam vadovavimą partijai. Galiausiai didžioji dalis LKDP narių susijungė su Tėvynės sąjunga. Šiandien netrūksta to susijungimo kritikų, kurie tvirtina, kad krikdemams būtų sekėsi geriau vieniems. Nemanau – šiai partijai, deja, trūko didesnės vidinės jėgos ir tai, mano įsitikinimu, buvo ankstesnio skilimo padarinys.
Buvau vienas iš tų, kurie dalyvavo skilime. Buvau „modernistų“ steigėjas. Iki šiol esu įsitikinęs, kad tai buvo didelė politinė klaida ir jaučiu dėl jos kaltę.
Buvau vienas iš tų, kurie dalyvavo skilime. Buvau „modernistų“ steigėjas. Iki šiol esu įsitikinęs, kad tai buvo didelė politinė klaida ir jaučiu dėl jos kaltę. Taip, situacija atrodė labai sudėtinga. Buvo akivaizdu, kad ne vienerius metus teks laukti ir kantriai dirbti, kovojant su gražulizmu LKDP viduje. Tačiau skilimas buvo ne tas vaistas, kurio reikėjo. Jis tik pablogino situaciją. Galiu teisintis nebent tuo, kad buvau labai jaunas ir nepatyręs politikas. Galiu pasiguosti nebent tuo, kad išmintis gimsta, mokantis iš klaidų. Būtent krikdemų skilimo patirtis, prisipažįstu, apsaugojo nuo ne vieno radikalaus, karštakošiško politinio sprendimo, kai mačiau, jog tradicinėmis vadinamos partijos elgiasi keistai. Galiausiai, po keliolika metų trūkusio žurnalistinio darbo, grįžau į politiką, įsijungiau į TS-LKD ir sau pasižadėjau siekti, kad šioje partijoje būtų ieškoma sutarimo, o ne skaidomasi į priešiškas grupuotes.
Visa tai rašau, norėdamas pasakyti, kad netikiu, jog partijos apsivalymai vykdomi per tokius skilimus, kurie vyksta LSDP. Spėju, kad G.Paluckui po to, kai maištininkai pasitraukė, lengviau būti partijos pirmininku. Tačiau ar pati partija iš tiesų dabar suklestės – abejoju. Dar ilgą laiką jai teks gydyti vidines žaizdas, o ne rūpintis tikrąja politine veikla. Kita vertus, taip pat ir veteranai eks-socialdemokratai apgaudinėja save, kai teigia, kad dabar taps net politiškai stipresni. Šiandien jie tėra LŽVS inkliuzas. Tiesa, reikalingas, puoselėtinas, bet tik imituojantis savarankiškumą.
Teisūs tie, kurie teigia, kad LŽVS pirmininkas gudriai sužaidė politinių šaškių partiją. Tačiau neretai laimėtas mūšis galiausiai tik paskatina karo pralaimėjimą. Perėmusi eks-socialdemokratų globą LŽVS dar labiau nutolo nuo „reformatorių“ įvaizdžio. Kita vertus, valstiečius verta pagirti vien jau už tai, kad jie per pirmuosius metus Seime išvengė skilimo, kuris buvo labai tikėtina. Kad tik nuo tokios sėkmės jiems nesusisuktų galva.
Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
