Šiemet daug kartų įsitikinome posakio, kad neretai gydymas būna pavojingesnis už ligą, kurią gydo, teisingumu.
Jei tektų rinkti metų akibrokštą, balsuočiau už tai, kas vyko ir toliau vyksta mūsų giriose ir už aukštas pareigas užimančių politikų tezę, kad miškai kertami – norint juos išsaugoti.
Tik atleistas mano bendrapavardis aplinkos ministras prisipažino, kad būtent beatodairiškas miškų kirtimas jam, kaip žmogui, kuriam labai rūpi gamta, buvo sudėtingiausias iššūkis. Esą jam teko sutikti su didėjančia leidžiamų kirtaviečių norma, nes buvo gavęs Premjero pažadą dėl pertvarkų kitose srityse. Tačiau Premjeras ne tik netesėjo pažado, bet pavertė ministrą „atpirkimo ožiu“.
Užjaučiu eksministrą kaip žmogų, tačiau tokia jo laikysena tik dar kartą įrodo, kad jam liko neįkandamos įprastos politinės kultūros normos. Jei patiri spaudimą – turi iš karto apie tai prabilti viešai. O dabar keista situacija, kai iki atleidimo ryto Premjero spaudimas buvo neesminis dalykas, o po atleidimo pasirodė, kad pasitikėjimo jau seniai nėra.
Dar keistesnė situacija Kultūros ministerijoje. Apie atleidimą sužinojusi ministrė rėžė S.Skverneliui ir net paskelbė, kad šis bando įvesti geležinę žiniasklaidos kontrolę. Nežinau, gal ir tiesa, kad būtent lėti ministrės apsisukimai šioje srityje supykdė Premjerą, tačiau man, kaip opozicijos atstovui, taip ir liko neaišku, ką veikė ministrė du metus. Ta strategija, kurios išbaigimui ji Prezidentės paprašė dviejų savaičių, privalėjo būti pateikta dar metų pradžioje.
Kultūros ministrė dar įsiminė vangia ir atsainia reakcija Dainų šventės metu: tiek paskelbus apie didžiules bilietų kainas, tiek apie apverktiną situaciją, maitinant visus dalyvius. Baigiant apie kultūrą, nepaisant kelių įspūdingų masinių renginių, daugiau tenka kalbėti apie netektis. Pirmiausia aišku, Anapilin iškeliavęs didysis maestro Eimuntas Nekrošius. Deja, iškeliavo su visa svita – ne vienu puikiu aktoriumi. Likusiems kultūrininkams tenka viltingai dairytis į paramos kultūrai ir žiniasklaidai fondus, kurie eilinį kartą, nepaisant gausių pažadų, išliko skurdūs.
Kitas mano bendrapavardis sugebėjo įveikti ministrę J.Petrauskienę. Sunku vienareikšmiškai vertinti tai, kad ministerijoje apsigyveno mokytojai, kai kuriems net teko lipti pro langą. Tačiau, kaip įsitikinome vėliau, Lietuvoje tai vienintelė strategija, jei nori, kad valdžia atkreiptų dėmesį. Tiesa, ministrės atstatydinimas ir bent jau kažkokių derybų pradžia – tik laimėtas mūšis, bet ne karas už mokytojų ateitį.
Tikiuosi, kad „karas“ taip ir liks metafora. Klausantis Premjero pasisakymo iš tribūnos Seime, pateikus antrąjį Biudžeto projektą, galima buvo dėl to ir suabejoti. Tai buvo kaltinamoji kalba, kuriai tik trūko vieno akordo – policijos pakvietimo į Seimo salę ir antrankių opozicijai. Tačiau neatmeskime tokios galimybės artimiausiu metu, nes Premjeras paskelbė, kad perėmė valstybės perversmo planą ir ruošią deramą atkirtį.
Efektinga propagandinė kalba turi savo sudedamąsias dalis. Ji negali būti vien melas, reikalingi ir tiesos gabalėliai, ji apeliuoja į emocijas, o ne į protą. Todėl svarbu, kad būtų jausminga ir nebūtinai protinga.
Dėl ko S.Skvernelis teisus? Iš tiesų nesame patenkinti praktiškai visomis ligšiolinėmis politinėmis valdžiomis. Kiekviena jų padarė klaidų ir, deja, nesiėmė kai kurių nepopuliarių, bet labai reikalingų reformų.
Deja, dabartinė valdžia taip pat ne išimtis. Nors pats esu TS-LKD narys, tačiau tikrai pripažįstu, kad Gedimino Vagnoriaus ar Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės yra padariusios klaidų. Pavyzdžiui, iki šiol esu įsitikinęs, kad per sudėtingą krizę buvo gera proga įsivardinti švietimą ir kultūrą, sveikatos apsaugą kaip prioritetines sritis, kur šykštumas, kad ir gražiai pavadintas taupymu, turi ilgalaikius nepageidaujamus padarinius. Taip, vėliau dar buvo ketveri socdemų ir dveji „valstiečių“ valdymo metai ir, pasikeitus ekonominei situacijai, galima buvo daug ką atstatyti, tačiau tikrai nesididžiuoju tuo požiūriu į mokytojus, kultūrininkus, kurį demonstravo dabartinė mano politinė bendruomenė. Tiesą pasakius, prisijungiau prie jos būtent todėl, kad išgirdau pažadą keistis ir patikėjau tuo, kad pasimokėme iš praeities klaidų. Aišku, tai galima įrodyti tik darbais.
Kita vertus, ar ne absurdiška, kai dabartinė valdžia savo prastus sprendimus grindžia tuo, kad žmonės buvo nepatenkinti ir dabartinės opozicijos sprendimais, kai ši buvo valdžioje. Kam nuo to lengviau?
S.Skvernelis teisus ir dėl to, kad dabartinė opozicija iš tiesų nori dabartinės Vyriausybės atstatydinimo. Tai joks valstybės perversmas, bet natūrali reakcija į tai, kad valdančioji dauguma tragiškai nesusitvarko su savo pareigomis, dalina niekuo nepagrįstus pažadus.
Efektinga propagandinė kalba turi savo sudedamąsias dalis. Ji negali būti vien melas, reikalingi ir tiesos gabalėliai, ji apeliuoja į emocijas, o ne į protą. Todėl svarbu, kad būtų jausminga ir nebūtinai protinga.
Labiausiai ginčytinas dabartinės valdžios sprendimas buvo net ne etatinio mokytojų apmokėjimo įvedimas, Vyriausybės posėdžio medžiagos „pradanginimas“ bei liguistas polinkis steigti komisijas, bet itin liberali mokesčių pertvarka.
Motyvą galima suprasti – prieš rinkimus visiems politikams smagu duoti papildomų pinigų kiekvienam Lietuvos gyventojui. Išdalinti milijardą milijonui – taip, regis, buvo pristatyta mokesčių reforma. Tačiau tikroji jos esmė – prasčiau gyvenantys gaus kiek mažesnes priemokas, turtingieji – kiek didesnes, o valdžia paprasčiausiai neturės reikiamų pinigų tikroms reformoms švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos srityse. Aš asmeniškai būčiau laimingesnis, jei mano alga nepadidėtų penkiolika eurų, bet investuotume į Lietuvos ateitį. Infliacija lengvai „suvalgys“ padidėjusias pajamas, o viešasis sektorius ir toliau bus neveiksnus.
Kalbant apie metų įvykius, dar derėtų paminėti kiek netikėtą kalinių amnestiją. Mažinti kalinių skaičių neblogas sumanymas, tačiau labai svarbus klausimas: ar mes pasiruošę reintegruoti per amnestiją sugrįžtančius piliečius?
Sekantis klausimas – akcizai. Tikrai nesu nieko prieš alkoholio akcizo pokyčius: kiek sumažintas malkoms ir popieriui, padidintas – stipriam alkoholiui. Tačiau ir šiuo atveju nesuprantu, kaip tai įsikomponuoja į bendrą vaizdą.
Galų gale, tikrai nesiginčiju, kad šeimoms reikia duoti kuo didesnes išmokas vaikams, tačiau manau, kad tai galėtų būti taip pat ir politinis instrumentas, kuris šeimas su trūkstamais socialiniais įgūdžiais galėtų įpareigoti reguliariai lankytis pas pediatrą ar odontologą.
Tuo labiau, kad rudenį išgirdome apie kraupius nutikimus, kai iš sutrikusios šeimos Kaune atimami vaikai. Dėkui Dievui, kad vaikai grįžo į šeimą ir buvo įsisąmoninta, kad reikia operatyvių pokyčių Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbe, taip pat pataisytų teisės aktų. Problemiška tai, kad yra daug gražių šeimų su kuriomis galima diskutuoti apie vaikų auklėjimo metodus, tačiau yra nemažai tokių, kur su vaikais elgiamasi kaip su daiktais. Būtų didžiulė klaida, jei nepriežiūra ar nesaugia aplinka pradėtume vadinti tokią, kuri paprasčiausiai Vaikų teisių apsaugos tarnybai nepatinka.
Deja, ir šiuo atveju susidūrėme su „profesionalių gelbėtojų“ problema. Iškilus bet kokiam klausimui, jie puola į pirmąsias eiles, garsiai rėkia ir reikalauja nubausti kaltuosius. Didžiausia problema ta, kad savo rėkimu jie trukdo racionaliai spręsti problemas ir labai dažnai vietoj realių sprendimų teturime toksišką kaltinimų lietų be pozityvių permainų.
Prie keistenybių Sveikatos apsaugos srityje, regis, jau pripratome. Prieš porą savaičių kalbinau daug metų dirbančią ir puikių pacientų atsiliepimų susilaukiančią šeimos gydytoją, kaip keičiasi jos darbas per visas naujoves. Ji tik numojo ranka, o paskui pasiguodė, kad prisigyvenome iki to, kad nebegalima net kompiuterine sistema pasitikėti, išrašant pacientui kompensuojamus vaistus, nes jų sąrašai pernelyg greitai keičiasi. Prastai ji įvertino ir ministro A.Verygos tezę, kad nėra skirtumo tarp generikų ir vėlesnių jų variacijų. Beje, prisipažino, kad net ir su pačiu A.Veryga yra apie tai bendravusi, bet suprato, jog jos argumentai suvokiami tik kaip nemalonus uodo zvimbimas.
Manau, kad gerai, jog buvo pristabdytas skubotas regionų ligoninių uždarymo vajus. Sprendimai šioje srityje labai reikalingi, bet be skubos ir gerai aptarti su įvairiomis pusėmis. Kitas dalykas – gydytojų atlyginimai. Čia ir toliau daugiau pažadų nei veiksmų. Tai reiškia, kad ir toliau gabiausi Lietuvos gydytojai stumiami emigruoti.
Nors gruodį jau spustelėjo šaltukas, bet tai, kiek iš tiesų didėja šildymo kainos, pajusime tik sausį. Gal būtų geriau, kad S.Skvernelis ne apie „vaučerius“ maistui fantazuotų, bet energetikos srities procesais labiau pasidomėtų.
Regis, rugsėjį darbą baigė V. Bako vadovaujama komisija, kuri paskelbė, kad MG Baltic buvo savo įtakos čiuptuvais apraizgiusi visa politinę sistemą. Draugiškai pasipiktinome, padiskutavome ir… iki šiol laukiame žadėtų teisės aktų, kurie turėtų užkardyti politinę korupciją. Deja, Rudens sesijoje jų taip ir neatsirado.
Kiek mus visus pakeitė svarbiausias metų įvykis, popiežiaus Pranciškaus vizitas? Sunku pasakyti vienareikšmiškai. Mano galva, jis buvo svarbiu dvasiniu postūmis ir yra daug įžvalgų apmąstymui. Tik gaila, kad nėra daug viešų diskusijų, forumų šia tema.
Tiesa, pagerbėme partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tai džiugina. Deja, ir vėl galima kalbėti apie šaukštą deguto. Turiu galvoje taip ir neišpildytą valdžios vyrų pažadą Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kad laisvės kovas tiriantiems kvalifikuotiems istorikams nereiks dirbti už minimalų atlyginimą. Keli trupinėliai patrupinti, bet tai tikrai nėra tikras problemos sprendimas.
Kita vertus, gal tie trupiniai įvairioms sritims, vietoj tokio finansavimo, kuris leistų visavertiškai įgyvendinti žmonėms duotus pažadus, ir yra mūsų dabartinės politikos simbolis? Trupanti trupinių demokratija.
Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
