Po Prezidentės Dalios Grybauskaitės viešo spaudimo, galų gale pavyko viešai išgirsti A. Butkevičiaus poziciją nediskutuoti derybose su „Gazprom“ dėl Stokholmo arbitražo likimo. Iki tol atsakymai dėl šio jautraus klausimo būdavo gana abstraktūs, kad tai – „diskusijos su „Lawin“ reikalas“ arba „derybų klausimas“. Kadangi šalies premjeras garsėja kaip persigalvojimų meistras, žvilgterkim, kokią įtaką Lietuvai gali turėti eilinis persigalvojimas šiuo strategiškai svarbiu klausimu.
Dotuosime „Gazpromą“?
Jei vis dėlto A. Butkevičiaus Vyriausybė drįstų pabandyti nusileisti derybose su „Gazprom“ aukoti Stokholmo arbitražui pateiktą 5 mlrd. litų ieškinį, tai būtų daroma (geriausiu atveju) susitariant dėl nuolaidų ateityje už Rusijos tiekiamas gamtines dujas. Kur šiame reikale tvyro blogas kvapas?
Pirmiausia pažvelgime į šią situaciją iš namų ūkio perspektyvos. Tarkim jūs, kaip namų ūkio vartotojas, išsiaiškinate, kad 8 metus permokėdavote už tiekiamas dujas. Neradę bendros kalbos su tiekėju, jūs kreipiatės į teismą. Proceso eigoje sužinote, kad analogišką bylą prieš tą patį tiekėją jau laimėjo jūsų kaimynas ir jam buvo priteistos permokos. Teismo procesui artėjant į pabaigą sulaukiate tiekėjo pasiūlymo susitarti, kad jūsų 8 metų permokos būtų kompensuojamos po truputį iš dujų, kurias gausite ateityje, kainos ir neaišku – per kiek laiko, bet ne mažiau nei per 5 metus. Ar sutiktumėte su tokiomis sąlygomis?
Blogiausia, kad per kompensacijas iš ateities dujų pirkimų mes savotiškai neoficialiai pasirašytumėme ilgalaikę dujų tiekimo sutartį su „Gazprom“.
Aš asmeniškai nesutikčiau ir siekčiau, kad permokėti pinigai man būtų gražinti tuojau pat, kad ir teismo sprendimu. Pirmiausia todėl, kad nebegalėčiau pasitikėti tuo subjektu, kuris ateityje gali vėl nesąžiningai pasielgti su mano pinigais, bei per netrumpą laiką prisigalvoti aibę priežasčių ir mechanizmų, kaip man jų visai negrąžinti. Antra, kodėl aš turėčiau leisti kažkam naudotis mano pinigais, vietoje to, kad juos pats investuočiau į savo buitį ar verslą? Ta pati logika bei dėsniai galioja ir valstybės politikai šiuo klausimu.
Bet tai dar nėra blogiausias niuansas. Blogiausia, kad per kompensacijas iš ateities dujų pirkimų mes savotiškai neoficialiai pasirašytumėme ilgalaikę dujų tiekimo sutartį su „Gazprom“. Be to, jei iš šios įmonės mažiau pirktumėme rusiškų dujų, mažiau ir kompensacijos susigražintumėme – o tai reiškia, kad būtume ekonomiškai suinteresuoti kuo daugiau dujų įsigyti iš Rusijos dujų milžinės. Toks ėjimas ateityje darytų kitų tiekėjų pasiūlymus tiesiog nekonkurencingus, net jei jų siūloma dujų pardavimo kaina būtų mažesnė už „Gazprom“ kainą. (Pritaikius nuolaidą už Lietuvos permoką, „Gazprom“ dujos vis tiek būtų pigesnės.)
Taigi tokiu budu būtų sustabdytas tiek ilgai siektas Lietuvos dujų tiekimo rinkos liberalizavimas ir Rusijos dujų koncernas toliau išlaikytų monopolį, naudodamasis mūsų pačių jiems sukurta kainų manevro laisve.
Lietuva kuria precedentą
Kokią reikšmę turėtų Lietuvos pergalė Stokholmo arbitraže? Be abejonės, būtų viešai apginti mūsų šalies interesai prieš pasaulinį energetikos gigantą, o tai tik suteiktų didesnį pasitikėjimą piliečiams savo valstybe ir valstybingumu.
Atsisakius ieškinio eilinį kartą viešumoje būtų bandoma įžvelgti korupcinių ryšių ir pasitikėjimas valstybe bei valdžia dar labiau smuktų. Tai akimirka, kai turime išlaikyti savotišką testą, pasitikrinti, ar išmoko besikeičiančios valdžios siekti strateginių darbų tęstinumo valstybės naudai, populistinius sprendimus ir politinę kovą nukeldamos į antrą planą. Tai potencialus šansas šalies valdžiai parodyti emigracijos nuotaikomis gyvenančiam jaunimui, kad šalyje pučia permainų vėjai ir valdiškos institucijos vis dėlto rūpinasi bendra visų gerove, siekdamos geriausių rezultatų visų mūsų naudai.
Ministras Pirmininkas taip pat neturėtų lengvai pamiršti, kad Lietuvos vartotojams taikyta nesąžininga kainų politika skaudžiausiai smogė finansiškai silpniausiems visuomenės sluoksniams, kas kūrė neigiamą atmosferą Lietuvos politinėje padangėje, taip pat mažino mūsų šalies pramonės konkurencingumą. Visą tą patirtą skriaudą pamiršti ir nurašyti būtų mažų mažiausiai nesąžininga ir negarbinga.
Bendrauti reikia pagarbiai, nes tai – jau kultūros dalykas, o visa kita Stokholmo arbitražo ieškinio atsisakymo fone galima vadinti tik Stokholmo sindromu.
Labiausiai nerimą keldavo žiniasklaidoje kartas nuo karto pasirodantys valdančiųjų pasamprotavimai, kad bylinėjimasis Lietuvai galbūt per brangus, kad „partneriams („Gazprom“) reikia padėti išlaikyti veidą“ bei bendrauti nuolankiai ir pagarbiai. Sutikti galima nebent su pastaruoju teiginiu, kad bendrauti reikia pagarbiai, nes tai – jau kultūros dalykas, o visa kita Stokholmo arbitražo ieškinio atsisakymo fone galima vadinti tik Stokholmo sindromu (kai auka (Lietuva) pradeda jausti savanorišką paklusnumą, simpatiją ir pagarbą savo skriaudėjui).
„Gazprom“ ir taip įspęsta į kampą
Norėčiau priminti, kad 2013 m. liepą analogišką bylą prieš „Gazprom“ laimėjo Vokietijos koncernas RWE, kuriam Vienos arbitražas įpareigojo Rusijos dujų koncerną gražinti maždaug 1 milijardą eurų. Ir tai – ne vienintelis atvejis, kai Rusijos koncernui teko kompensuoti valstybių pirkėjų permoką, taikant nesąžiningas dujų kainų skaičiavimo formules. Pats faktas, jei „Gazprom“ derybose su Lietuvos Vyriausybe siekia pretenduoti į Lietuvos Stokholmo arbitraže iškelto ieškinio atšaukimą, leidžia įtarti, jog „Gazprom“ nesitiki jiems palankaus sprendimo. Toks sprendimas koncernui brangiai kainuotų tiek finansiškai, tiek strategiškai, žinant, kad šiuo metu taip pat vykdomas Europos Komisijos (EK) tyrimas dėl įmonės naudojimosi dominuojančia padėtimi Vidurio ir Rytų Europos šalių rinkose pažeidžiant antimonopolines Europos Sąjungos (ES) taisykles. Pralaimėjimas Lietuvai arbitraže tik patvirtintų EK tyrimo tikslingumą, kuris, beje, koncernui kol kas žada tik rekordinę baudą.
Kad ir pastarasis „Gazprom“ vadovo Aleksejaus Milerio vizitas Vilniuje reiškia ne ką kita, kaip tik bandymą švelninti situaciją ir keisti strategiją dėl Lietuvos. Laiku nesustojus mus spausti kainomis, 7 metų perspektyvoje Lietuva teoriškai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali netgi tapti kuriam laikui prarasta šiam Rusijos koncernui rinka. Kas „Gazprom“ sukurtų tikrai nepalankų precedentą visoje Europoje.
Iki to laiko Lietuva galėtų (ir turėtų) sukurti maksimalius techninius pajėgumus importuoti dvigubai didesnį kiekį dujų (nei šiuo metu importuoja iš Rusijos (apie 3 mlrd. kub. m)) per Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą (2-3 mlrd. kub. m) ir 2018 m. suplanuotą dujų jungtį su Lenkija (2,3-4,5 mlrd. kub. m). Be to, ekspertai, įskaitant ir Rusijos, sutinka, kad jei artimiausiu metu neįvyks jokių esminių trukdžių esamiems dujų gavybos pajėgumams pasaulyje, tai dėl skalūnų revoliucijos JAV ir SGD terminalų proveržio pasaulyje labai aštrės konkurencija. Tai tikrai gerokai nulems pasaulines dujų kainas. Taigi, jei ne savo gera valia „Gazprom“ pasiūlys mūsų siekiamą sąžiningą 20 proc. nuolaidą nuo esamų dujų kainų, ir to jų neprivers padaryti Stokholmo arbitražo sprendimas bei EK vykdomo tyrimo išvados, palyginti ne ilgoje perspektyvoje tai padarys negailestinga dujų tiekėjų konkurencinė kova. O mums svarbu turėti liberalizuotą dujų sektoriaus rinką.
Laimėjus bylą Stokholmo arbitraže gautas lėšas galima bus panaudoti kaip papildomą nuolaidą dujų vartotojams, o galbūt ir kaip tvirtą finansinį pagrindą kuriant elektros gamybos sektorių. Belieka palinkėti Ministrui Pirmininkui A. Butkevičiui išminties, skaidrumo, pozicijų suvokimo bei sugebėti išvengti Stokholmo sindromo scenarijaus.
Andrius Petraitis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys
