Klausimą vertinant iš vadybos mokslo pozicijos, Vyriausybės ir ministerijų organizacinė struktūra turi atliepti valstybės strateginius tikslus. Tai yra - pirma suformuluojama ateities vizija, strateginiai tikslai. Tuomet įsivertinama, kokių veiklų išteklių (specialistų, ekspertų, finansų ir t.t.) reikės šiems tikslams pasiekti. Atitinkamai, pagal tai formuojama ir organizacinė struktūra. Natūralu, kad laikui bėgant visuomenės branda auga, keičiasi jos poreikiai ir ilgalaikės vizijos, tikslai, atitinkamai, kinta ir struktūros, kurios tą strategiją įgyvendina.
Nagrinėjant Europos Sąjungos patirtis, matome, kad atskirų Regionų ministerijų nėra daug. Čekijoje yra Regioninės plėtros ministerija, kuri pagal savo funkcijas rūpinasi verslo pritraukimu, darbo vietų kūrimu regionuose ir t.t.
Kaimyninėje Latvijoje yra Aplinkos apsaugos ir regioninio vystymosi ministerija, kur daugiau dėmesio skiriama aplinkosaugos klausimams. Estijoje – Regionų reikalų ir žemės ūkio ministerija, kur daugiau dėmesio skiriama žemės ūkio klausimams. Daugumoje šalių regioninio vystymo klausimai neatsispindi pavadinimuose, regionų plėtra labiau priskirta pagal funkcijas atskiroms ministerijoms ar vyriausybei.
Taigi, matome, kad valstybių patirtys įvairios, struktūros formavosi istoriškai, kai kur iš inercijos, jau esamoms ministerijoms priskiriant naujas funkcijas.
Kodėl šiandien kalbame apie naujų struktūrinių darinių formavimą? Kokias problemas siekiame išspręsti? Tai: (i) funkcijos dubliuojasi tarp skirtingų institucijų ir reikia jų veiklų koordinavimo, esama Vidaus Reikalų ministerija turi per mažus išteklius, su kitomis ministerijomis panašiame statuse, todėl sunkiau sekasi koordinuoti kitų ministerijų srities veiklas; (ii) sprendžiami klausimai labai aktualizavosi pastaruoju metu, jų srityje siekiama proveržio, todėl reikia koncentruoti tos srities specialistus, žmogiškuosius išteklius.
Gali būti svarstomos alternatyvos:
Pirmoji alternatyva – stiprinti Vidaus Reikalų ministerijos struktūroje esančius padalinius, atsakingus už regioninės plėtros funkcijas. Viešojoje erdvėje ši alternatyva mažai svarstoma, teigiama, kad ne bus veiksminga regionų problemų sprendimui.
Antroji alternatyva – regioninė plėtra liečia daug horizontalių klausimų (aktualių įvairioms sritims ir įvairioms institucijoms), susijusių su infrastruktūra, keliais, viešųjų paslaugų teikimo tinklais, savivalda ir t.t. Taigi, svarstytina galimybė su regioninės plėtros koordinavimu susijusias funkcijas iškelti į Vyriausybės lygmenį, kuriant padalinį prie Vyriausybės kanceliarijos ar kitu būdu formuojant struktūra, kuri būtų ne ministerijų lygmenyje, o aukštesniam ir gebėtų apžvelgti platesnį vaizdą. Tai būtų modernesnis požiūris – klausimui kuriant ne naują analogišką struktūrą, tačiau kuriant tokią, kuri labiau orientuota į tarpinstitucinio bendradarbiavimo problemų sprendimą
Trečioji alternatyva – atskiros ministerijos kūrimas su aiškiai įvardintomis kompetencijomis. Ši alternatyva populiari viešojoje erdvėje, tačiau manytina, kad alternatyvios ministerijos sukūrimas nebūtinai veiksmingai spręs horizontalius klausimus, o atkartos jau turimą patirtį.
Svarbu pažymėti, kad prieš priimant sprendimus, svarbu labai aiškiai apsibrėžti – kokią problemą siekiame spręsti, o tada jos sprendimui būtinas funkcijas ir reikalingus joms įgyvendinti išteklius, o tik tada, jau prie jų derinti organizacinę struktūrą.
