Šiek tiek paprasčiau viešojo administravimo įstaigoms, kur tiesioginis kontaktas su gyventojais jau seniai keičiamas elektroninės valdžios vartų pagalba. Tačiau kiek šias paslaugas teikiantys valstybės tarnautojai ir apskritai visas viešasis sektorius yra lankstus ir gali efektyviai dirbti nuotoliniu būdu?
Viešojoje erdvėje daug rašoma apie nuotolinį darbą, svarstomi jo privalumai ir trūkumai, bandoma įvertinti tokio darbo našumą. Vienareikšmiško atsakymo nėra ir būti negali – priklauso nuo vertinamo darbo pobūdžio ir kitų veiksnių.
Atliktos įvairios studijos, išryškinančios nuotolinio darbo privalumus. Valstybės tarnautojai tyrimuose akcentuoja, kad darbas iš namų turi privalumų atliekant užduotis, kurioms svarbu susikaupti, skirti didesnį dėmesį neblaškomiems telefono skambučių, elektroninio pašto pranešimų ar kolegų, pavyzdžiui, parengti išsamią ataskaitą. Dažnai cituojamas prieš kelis metus Kinijoje darytas eksperimentas: organizavus skambučių centro (besispecializuojančio pardavimuose) darbuotojų darbą iš namų darbo efektyvumas padidėjo 13 proc.
Yra ir kitų privalumų. Pastebėtina, kad kelionė į ir iš darbo dažnai pareikalauja papildomų laiko ir energijos resursų, lydi stresas kamščių metu. Šiuos asmeninius resursus taip pat būtų galima skirti kokybiškam darbinės užduoties atlikimui. Galimybės dirbti iš namų kaip papildomas privalumas gali būti naudingos ir darbdaviui renkantis potencialius kandidatus ir siekiant pritraukiant į komandą asmenis auginančius mažamečius vaikus, vyresnio amžiaus ar toliau gyvenančius specialistus.
Mokslininkai, tyrinėjantys modernias darbo organizavimo formas, taip pat atkreipia dėmesį ir į galimas tokio darbo organizavimo rizikas. Naudojant informacines technologijas galima komunikuoti, organizuoti virtualius susirinkimus, tačiau susirinkimų efektyvumas tampa žemesnis lyginant jį su „gyvu“. Net ir susitikus fiziškai, kyla rizika, kad susirinkimo dalyvis neįsitrauks ir šiai rizikai suvaldyti prigalvota daugybė vadybos metodų. O per nuotolinio ryšio priemones ši rizika tik auga, galimybės kontroliuoti, ką realiai veikia prisijungęs asmuo yra ribotos, nors ir tokiems virtualiems susirinkimams valdyti priemonių prigalvota.
Kitas momentas – komandinis darbas operatyviai sprendžiant neįprastas (nestandartines) situacijas, kurioms reikalingas sinchronizuotas veiksmas. Susirašinėjimas el.laiškais ar skambučių organizavimas reikalautų papildomo laiko, kur kiekviena sekundė yra svarbi – pavyzdžiui dispečerių darbas aerouoste ar prie atominės jėgainės pulto. Apskritai, galime rasti daug argumentų tyrimuose, kad skatinant kūrybingumą ir netradicinius sprendimus, yra svarbus „gyvas“ bendradarbių bendravimas ir keitimasis informacija.
Minėtas kinų eksperimentas išdiskutuotas Standfordo universiteto mokslininkų (2014) teigia, kad didesnis efektyvumas nuotoliniu darbu gali būti pasiektas, kai yra aiškios užduotys, aiškiai apibrėžtos veiklos sąlygos. Kelis dešimtmečius IBM taikę nuotolinio darbo praktiką ir buvę pavyzdžiu kitiems, seka Google ir kitų panašių kompanijų pavyzdžiu ir grįžta prie darbo biure praktikos, tiesa paliekant galimybes darbo formos lankstumui. IBM darbo organizavimo pokytis argumentuotas tuo, kad nuolat kintanti veiklos aplinka reikalauja nestandartinių sprendimų, siekiama daugiau kūrybingumo iš darbuotojų. Tokį kūrybingumą stiprina gyvas bendravimas ir nuolatinis keitimasis idėjomis.
Kalbant apie valstybės tarnyboje dirbančius asmenis, labai svarbus yra jų identitetas su pačia tarnyba, su atstovaujama institucija. Identitetas su organizacija, organizacijos tikslais ir komanda efektyviau formuojamas per gyvą kontaktą, negu darbo nuotoliniu būdu metu.
Taigi, akivaizdu, kad nuotolinis darbas turi daug privalumų, jo plėtra valstybės tarnyboje ir visame viešajame sektoriuje akivaizdi, tačiau reikia nepamiršti ir rizikų, kurios turi būti suvaldomos. Imant bendrai, manytina, kad iki 20-25 proc. darbo laiko ateityje bus veiksmingai organizuojama nuotoliniu būdu, bus siekiama didesnio lankstumo, diegiamos ir kitos modernios darbo formos. Šiuos pokyčius paskatins ir visuotino nuotolinio darbo tendencija dėl koronos viruso pandemijos ir, panašu, kad po karantino laikotarpio, požiūris į darbo organizavimą viešojo administravimo institucijose ir visame viešajame sektoriuje keisis, labiau išnaudojant informacinių technologijų galimybes. Tačiau būtina pažymėti, norint, kad šios inovacijos duotų laukiamą efektą, o nebūtų „dėl mados“ ar „nepaprastos situacijos“ svarbu, kad bet kokie darbo organizavimo pokyčiai ir su jais susijusios rizikos būtų tinkamai įvertinti ir skiriamas dėmesys darbuotojų mokymui bei tokio proceso įgyvendinimo priežiūrai.
Andrius Stasiukynas yra MRU profesorius.