Andrius Stasiukynas, Inga Veževičienė: „Atgal į ateitį“, arba Kaip šiandien gyvena vilniečiai

Visoje Vilniaus miesto teritorijoje yra 368 sodininkų bendrijos – iš kolektyvinių sodų jau senai gyvenamąja teritorija virtusi, jaunų šeimų, senjorų ir kitų sąžiningai mokančių mokesčius vilniečių pamėgta miesto dalis. Antakalnis, Balsiai, Visoriai, Bajorai, Salininkai – gražūs ir savita aplinka išsiskiriantys mikrorajonai, kur auga gausus būrys mažųjų vilniečių, kasdien į mokyklas tamsiu kelkraščiu keliaudami link viešojo transporto stotelės bei į darbus per kamščius į kitą miesto galą skubantys jų tėvai.

Didelė dalis gatvių turi tik pavadinimus bet savivaldybės dėmesio – ne. 100 metrų nuo Nemenčinės plento nutolusi sodų teritorijoje esanti gatvė nepatenka į savivaldybės akiratį, nes ji neatitinka miesto gatvėms reikalingo pločio, Vilniaus miesto gatvių standarto ir dar kokių penkių teisės aktų.... Jos nereikia nei asfaltuoti, nei apšviesti, nei valyti.

Mileišiškių, Dvarčionių, Viršupio, Vinciūniškių, Vismaliukų, Šilėnų, Pupojų, Rokantiškių ir kt. sodų gatvės vis dar neasfaltuotos, duobėtos ir neapšviestos. Viskas paliekama patiems gyventojams, na, dar 50 proc. parama gatvių asfaltavimui ir apšvietimui numatoma, jeigu kitą dalį surenka gyventojai, ir tai su išlygomis, nes arba tai ne ta paskirtis sklypo, kur sodo kelias yra, arba ne tas savininkas (kai kurios sodų bendrijos, patikėjusios valdininkų pažadais, išsipirko arba išsinuomojo iš valstybės sodų gatves, ir tokiu būdu sau pasiskelbė nuosprendį)... Nes savivaldybė tokiu atveju net ir tų 50 procentų paramos neskiria. Nenori ar tiesiog nepasitiki gyventojais ir valstybe?

Tvarus judumas tik popieriuje arba „norėjom, kaip geriau, bet išėjo – kaip visada“. Vilnius pretenduoja tapti žaliausiu, darniausiu ir draugiškiausiu miestu Europoje. Bet gal vertėtų iš pradžių tapti patogiu miestu kiekvienam vilniečiui, nepriklausomai nuo to, kur gyvena – centre ar miesto pakraštyje?

Dviračių takų tinklas miesto centre pavyzdingai tvarkomas, viešai liaupsinamas. Oficialiai nepamirštami ir atokesni mikrorajonai. Tačiau, realybė yra šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, Nemenčinės plente įrengtas ir prižiūrimas dviračių takas, kuris kartu yra ir pėsčiųjų takas (tą patvirtina ir ženklinimas), ne tik kad netenkina ženkliai išaugusio poreikio, bet ir yra nesaugus tiek pėsčiajam, tiek ir dviratininkui.

Todėl apie darnų judumą Antakalnyje kalbėti dar gerokai per anksti, nes pirmiausia reikia užtikrinti, kad tiek dviračiu važiuojantis vaikas, tiek vėžimėlį stumianti mamytė, tiek į darbą dviračiu norintis nukakti tėtis jaustųsi saugūs. Kol tai bus tik pačių gyventojų problema, o ne savivaldybės, tol savo išsikelto tikslo – sublizgėti Europoje, teks laukti ne vienerius metus.

Viešas transportas tarnauja vilniečiams? Pažvelgus į troleibusų bei autobusų gausą ir išraizgytą jų tinklą, atrodytų, kad automobilis kaip ir nereikalingas.

Bet ar tikrai Jūs su džiaugsmu anksti ryte 40 minučių su vaiku su dviem persėdimais važiuotumėte į darželį, o po to patys dar valandą važiuotumėte iki darbo centre? O jeigu vaikų ne vienas, ir ugdymo įstaigos skirtingos? Šiandien automobilis yra kiekvienos vaikus auginančios šeimos, gyvenančios nors kiek atokiau nuo pagrindinių gatvių, pagrindinė susisiekimo priemonė. Situacija pasikeisti gali tik, jeigu viešojo transporto tinklas taps iš tiesų patogus kiekvienam – tiek centre, tiek ir miesto pakraštyje gyvenančiam vilniečiui.

Kokybiškas ir kiekvienam vaikui prieinamas ugdymas. Turbūt tai girdėdami, tikimės, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo to, kur gyvena, gali gauti kokybišką ugdymo paslaugą.

Darželių ir mokyklų tinklas beveik nesikeitė jau dešimtmetį. Per tą laikotarpį augo, krito ir vėl augo mažųjų vilniečių skaičiaus kreivė. Šeimos rinkosi gyventi ten, kur būtų saugu ir ramu auginti mažuosius Lietuvos piliečius. Taigi, augo taip vadinamieji miegamieji mikrorajonai (ir tai natūralu, nes ne visi nori ir gali gyventi centre ar senamiestyje). Pavyzdžiui, Antakalnyje 2023 metais į pirmą klasę turėtų ateiti 582 septynmečiai, o realiai į Antakalnyje esančių mokyklų 1 klasę pateks geriausiu atveju tik kas trečias šio mikrorajono gyventojas. Taigi, ko vertas kiekvienais metais savivaldybės sprendimu tvirtinamas mokyklų aptarnavimo žemėlapis?

Kol nebus realiu poreikiu grįstas miesto, tame tarpe ir ypatingai ugdymo įstaigų tinklo, planavimas, tol apie kokybišką kiekvienam vaikui prieinamą ugdymą kalbėti, deja, negalėsime. O dabar galime tik „gesinti gaisrus“ ir ieškoti trumpalaikių sprendimų (modulinės konstrukcijos, esamų savivaldybei priklausiančių pastatų pritaikymas vaikų ugdymui ir kt.).

Kiekviena bendruomenė verta, kad jos idėjos būtų įgyvendintos. Taip, tai ir yra tas teisingas kelias, galintis užtikrinti, kad būtų sprendžiamos realios, o ne teorinės vilniečių problemos, kad būtų išvengta tokių savivaldybės vienašališkų sprendimų, kaip Karačiūnuose, šalia vaikų žaidimo aikštelės įkasami šiukšlių konteineriai.

Prof. dr. Andrius Stasiukynas, Inga Veževičienė yra Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Vilniaus miesto skyriaus nariai