Vis dėlto reikia suprasti, jog darbo santykių prasme universitetas yra labai panašus į kitas viešojo ir privataus sektorių organizacijas. Vadinasi, norėdamas įgyvendinti savo viziją, pasiekti užsibrėžtus tikslus turi apjungti geriausių savo srityse profesionalų pastangas ir taip kurti pridėtinę vertę naudodamasis savo darbuotojų protais.
Dar prieš 10-20 metų, svarbiausia buvo įsidarbinti didelėje, stabiliai dirbančioje organizacijoje, gauti solidžias pareigas ir vardą (docento ar profesoriaus), pamažu, bet nuolat augantį atlyginimą, įdomaus bei užtikrinto darbo perspektyvas už tai atlyginant universitetui savo lojalumu ir atsidavimu darbui. Prie tokių organizacijų būdavo priskiriami ir universitetai, kurie pagal nerašytas taisykles tarsi įsipareigodavo globoti darbuotoją, užtikrinti jam darbo krūvį ir pajamas. Dar ir dabar yra manančių, kad taip ir toliau turi būti. Deja, nebus.
Šiandien kiekviena organizacija, įskaitant universitetą, kiekvieną dieną iš naujo privalo įrodinėti, ką ji gali savo srityje ir kad jos siūloma vertė yra didžiausia. Nors ankstesniais pasiekimais galima pasinaudoti, tačiau jie nieko nebegarantuoja.
Kas turi mokėti vertės nesugebančiam kurti dėstytojui, programos vadovui ar mokslininkui? Vienintelis teisingas atsakymas – niekas.
Netenka prasmės dėstytojų nuomonės, kad studentai nežino, kur yra tikroji studijų vertė, o studentai visiškai pagrįstai gali kelti klausimą, kodėl turi klausyti savo darbo nemėgstančio vidutiniškai gero dėstytojo ir už tai mokėti, jei naudodamiesi informacinėmis technologijomis gali klausytis savo sferą geriausiai pasaulyje išmanančio ir savo dalyką mylinčio Nobelio premijos laureato?
Ne mažiau abejonių kelia ir dažnai tarp mokslininkų vyraujanti nuostata, kad visuomenė niekada nesupras, kas yra mokslas, o mokslu galima laikyti beveik viską, ką daro ir rašo mokslininkas. Tačiau akivaizdu, kad šiandien nei vidutiniškai geri dėstytojai, nei vidutiniškai geri mokslininkai nebereikalingi.
Šiandien universiteto dėstytojams, mokslininkams net ir formaliai dirbant universitete savo darbo vietą dar reikia ir susikurti. Taip jie gali labai svariai prisidėti prie mokslui ir studijoms palankios ir dinamiškos mokslinės aplinkos kūrimo.
Darbas universitete dažnai būna įtemptas ir pilnas tokių pat iššūkių, kaip tai yra ir kitose šiuolaikinėse organizacijose. Pasigirsta nuomonių, kad universitetas privalo užtikrinti bent minimalų ar orų atlyginimą visiems mokslininkams, tačiau su tuo būtų sunku sutikti.
Tokiu atveju kyla klausimas, kas turi mokėti vertės nesugebančiam kurti dėstytojui, programos vadovui ar mokslininkui? Vienintelis teisingas atsakymas – niekas. Jei vertės nesukuriantys dėstytojai ir mokslininkai gautų išmokas vien už tai, kad jie dirba universitete, to paties turbūt galėtų reikalauti ir kitų profesijų atstovai, nes priešingu atveju tai būtų socialiai neteisinga.
Šiuolaikinės darbo santykių tendencijos yra vienareikšmės – universitetui reikalingi ne aklai lojalūs darbuotojai, bet tie, kurie pasirenka kurti vertę kartu su universitetu.
Dabartinėje rinkoje niekas neturi jokių privilegijų ar pirmenybės. Universiteto dėstytojas ir mokslininkas turi išmokti imtis lyderystės arba jungtis į komandas, kurioms vadovauja jau esami lyderiai. Tačiau svarbu suprasti, jog nėra ir jokių priėmimo į komandas garantijų, komandos formuojasi natūraliai, jos negali priimti per silpnų ar nemotyvuotų narių, nes tai gresia komandinio darbo nesėkme.
Kiekvienai studijų programos ir mokslo komandai reikia įrodyti savo gebėjimą kurti vertę rinkoje. O kad komanda pasiektų savo rezultatą, reikalingos kompetencijos.
Ir šiandien neužtenka kompetencijos tiesiog „būti docentu ar profesoriumi“. Universitetui nereikalingi darbuotojai, kurie patys nežino, ką gali pasiūlyti ir ko nori iš universiteto, kurie laukia instrukcijų, ką reikia daryti arba atvirai naudoja universiteto išteklius savo reikmėmis, nekurdami pridėtinės vertės nei mokslui, nei studentams nei universitetui kaip organizacijai.
Dėstytojų, mokslininkų sąmoningumas, savarankiškumas ir iniciatyvumas yra didžiausios vertybės, o su universitetu jie tampa partneriais, derybų bei susitarimo keliu besidalinantys bendrą atsakomybę už mokslo ir studijų veiklos sėkmę.
Prof. dr. Andrius Valickas dirba Mykolo Romerio universitete, yra MRU LAB Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos narys
