Tai keičia ir produktų kūrimo bei gamybos ciklą. Kai šiuo metu kalbame apie gamybos procesus ir su jais susijusias technologijas, medžiagų apdirbimą, gamybos įrangą ir įrankius, turime apie tai galvoti gamybos inžinerijos, mechatronikos ir robotikos kontekste. Būtent šių kompetencijų tandemas ir kurs ateities gamybos procesą, kuriame specifiniai robotizavimo sprendimai leis rutininius, kūrybinių sprendimų nereikalaujančius darbus mechanizuoti ir automatizuoti.
Visi šie procesai egzistavo dar iki dabartinio supratimo apie Pramonę 4.0, tačiau pramonės skaitmeninimas tik padidino šių trijų inžinerinių kompetencijų integralumą. Šios kompetencijos tampa gamybos proceso pamatine ląstele, jos turi sąveikauti tarpusavyje iš anksto numatydamos būsimus duomenų mainus ir jų poveikį.
Pramonė 4.0 taip pat keičia ir klasikines inžinerijos sritis, pavyzdžiui, projektuojant ateities gaminius reikės galvoti apie produktų konstrukcinius sprendimus, kurie leistų gaminį surinkti robotizuotu būdu.
Ne paslaptis, jog jaučiamas specialistų, gebančių dirbti komandoje prie didelių projektų ir procesų, turinčių išlavintą tarpdisciplininį požiūrį, trūkumas.
Apskritai gamybos inžineriją suvoksime žymiai plačiau nei buvome įpratę iki šiol: tai bus procesų inžinerija, kurioje duomenų srauto valdymas ir jų parametrų kitimas bus labai svarbus planuojant ir valdant visą gamybos procesą. Tuo tarpu ICT (informacinės ir komunikacinės technologijos) ir didžiųjų duomenų analitika, taps kompetencija, be kurios ateities inžinieriai negalės efektyviai veikti kaip savo srities profesionalai.
Vis dėlto vykstančio skaitmeninimo virsmo nereikėtų suprasti vien kaip robotizavimo. Gamybininkams tai derėtų suvokti kaip galimybę dar kartą pergalvoti, kokius duomenis proceso prasme jie nori matyti, valdyti, kokie duomenys jiems yra svarbūs gamybinio proceso prasme, o kurie duomenys reikalingi pačiam kuriamam gaminiui, siekiant jį padaryti dar funkcionalesnį ir draugišką vartotojui.
Natūralu, jog įmonių reakcija į vykstančius skaitmeninimo pokyčius yra įvairi, tačiau būtinybę į juos reaguoti suvokia visi. Ne paslaptis, jog jaučiamas specialistų, gebančių dirbti komandoje prie didelių projektų ir procesų, turinčių išlavintą tarpdisciplininį požiūrį, trūkumas.
Ką galime padaryti, norėdami tinkamai reaguoti į neišvengiamus ateities pokyčius pramonėje, darbo rinkoje? Prognozuoti ilgalaikėje perspektyvoje yra sudėtinga, kiek lengviau – galvoti apie tendencijas, o šios yra aiškios – tai gamybos procesų skaitmeninimas ir robotizavimas, taigi įmonės pirmiausia turėtų galvoti apie tai, kaip prisitraukti ir, tuo pačiu, ugdyti atitinkamas darbuotojų kompetencijas. Kaip prisitraukti ir išlaikyti darbuotojus, gebančius prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, atvirus naujovėms ir nuolatiniam mokymuisi.
Specialistus ruošiantiems universitetams ir pramonės sektoriui tai puikus būdas ieškoti naujų bendradarbiavimo formų, sąlyčio taškų. Pagrindinis iššūkis aukštosioms mokykloms – suprasti ir priimti pramonės poreikius, o vienintelis būdas tai padaryti – pastovus darbas ir kartu su pramone vykdomi tyrimai.
Nuo seno bazinis inžinierių lygis Lietuvoje yra geras – tai rodo puiki alumnų integracija tarptautinėse kompanijose, o tarpdiscipliniškumas suteikia universitetams ir tarptautinio konkurencingumo.
Sąlyginai nedideli lietuviški universitetai turi dideles lankstumo ir integralumo galimybes lyginant su senosios Europos universitetais.
Ateinančius iššūkius pasitikime drąsiai ir atsakingai, investuokime ne tik į naujausias technologijas, bet ir į jas kuriančius žmones, kad ketvirtajai pramonės revoliucijai būtume pasiruošę tinkamai.
Andrius Vilkauskas yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas.
