Taip ir šį kartą norėčiau sureaguoti į Seimo nario Albino Mitrulevičiaus rašinį apie balsavimo amžiaus ankstinimą iki 16 metų bei tame tekste išdėliotą požiūrį į jaunus žmones.
Iškart norėčiau užbėgti už akių kritikams ir pabrėžti, kad esu už tai, kad rinkimuose galėtų balsuoti ir jaunimas nuo 16 metų. Ne tai yra šio teksto ir visos diskusijos problema.
Problema yra vyresniųjų politikų požiūris, kuris labiausiai ir kenkia jaunimo įsitraukimui į politinius procesus. Dažno mūsų Seimo nario požiūris, kad jaunimas yra kažkoks neteisingas ir nedarantis taip, kaip jiems pridera, jauniems žmonėms skamba kaip moralizavimas ir nepasitikėjimas jų sveiko proto galimybėmis bei atsidavimu savo tėvynei.
Štai ir A.Mitrulevičius savo tekste išdėsto keletą įdomių epitetų jaunimo atžvilgiu: „jaunimas pasyvus”, „apolitiškas”, „jaunimo apolitiškumas gali virsti grėsme Lietuvos valstybingumui”.
Pasak žmogaus, kuris šalies politikoje sukasi jau mažiausiai 25 metus, partijos imsis jaunimo problemų tik tada, kai jaunimas pradės už tas konkrečias partijas balsuoti.
Ką? Taip, tikrai Seimo narys sako, kad jaunas, savo gyvenimo kelio ieškantis žmogus gali būti grėsmė Lietuvos valstybingumui! Jo tekste galime tarp eilučių dar suprasti ir tai, kad jauni žmonės yra ne tik „apolitiški”, bet ir nepilietiški, ir nepatriotiški. O visa tai, Seimo nario nuomone, išspręs balsavimo amžiaus paankstinimas.
Kodėl? Ogi todėl, kad tik tada, kai amžius bus paankstintas, cituoju: „visos politinės partijos privalės rimčiau atsižvelgti į jaunimo problemas“.
Pasak žmogaus, kuris šalies politikoje sukasi jau mažiausiai 25 metus, partijos imsis jaunimo problemų tik tada, kai jaunimas pradės už tas konkrečias partijas balsuoti. Bet ar suvokiame koks tai nevalstybiškas Seimo nario požiūris?! Seimo narys mums visiems tiesiai išrėžia, kad jis rūpinasi tik tais, kurie už jį balsuoja. Ne visa visuomene, visos valstybės gerove, o tik tais, kurie ateina ir pažymi jo ar jo partijos pavadinimą kryžiuku balsavimo biuletenyje...
Žinote, ką? Man rodos, būtent toks šių dienų politikų požiūris – rūpintis tik tais, kurie jiems neša šlovę ir garbę, o nežiūrėti visos visuomenės ir valstybės interesų – ir yra didžiausia problema, dėl kurios jauni žmonės nusivilia politika ir politikais.
Bet gana emocijų. Padiskutuokime, ar tikrai jauni žmonės nedalyvauja politikoje ir kaip tai paaiškinti?
Jauni žmonės yra pilietiški ir patriotiški. Vertinkime tai
Pradėkime ne nuo rinkimų, o nuo kitų politinio dalyvavimo formų. Radikaliausia iš politinio dalyvavimo formų yra protestas.
Įdomu, kad jeigu pažvelgsime į savo šalies istoriją ir netolimą kitų šalių patirtį, tai neabejotinai pamatysime, kad tiek Baltijos valstybių Dainuojančiose revoliucijose, tiek Ukrainos Oranžinėje revoliucijoje ir Maidane, tiek ir Artimųjų Rytų protestuose, lėmusiuose politinius ir socialinius pokyčius, kritinė masė buvo jaunimas.
Jauni, korumpuota politine sistema ir menkomis savo ateities galimybėmis nepatenkinti žmonės atvedė savo šalis ir tautas prie esminio pasikeitimo. Jie buvo socialinių ir politinių pokyčių varomoji jėga.
Jaunimas yra nepatriotiškas? O kaip tada paaiškinti tuos tūkstančius jaunų savanorių, kurie plūsta atlikti karo tarnybos, kai valstybei to ypač reikia? Kaip paaiškinti ir tokius istorinius faktus, kad didžioji dauguma partizanų buvo jauni žmonės? Net pusę žuvusių partizaninėje kovoje sudarė jaunimas nuo 17 iki 21 m. Ar dabar esant tokiems įvykiams jaunimas eitų ginti savo šalies? Net neabejokite. Jauni žmonės būtų pirmose gynybos gretose.
Ar tikrai jaunimas nebalsuoja?
Grįžkime prie balsavimo. Štai po Seimo rinkimų pirmojo turo atliktas tyrimas parodė, kad net 80 proc. studentų balsavo rinkimuose (!) ir daugiau nei pusė jų buvo nepatenkinti to balsavimo rezultatais.
Politika persikelia į internetinę ir socialinių tinklų erdvę. Tai erdvė, kurioje buriasi jauni žmonės, todėl jie pradeda aktyviau stebėti ir matyti šalies politinius procesus.
Kodėl? Ogi todėl, kad studentų balsas labai reikšmingai išsiskyrė nuo daugumos. Ryškia persvara tarp studentų pirmavo centro dešinės politinės jėgos – daugiau nei pusę balsų kartu surinko Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (29,9 proc.) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (25 proc.). Trečioje vietoje, nuo lyderių atsilikdama daugiau nei perpus – Lietuvos socialdemokratų partija (12,7 proc.). Paskutinė partija, kuri studentų valia būtų peržengusi 5 proc. barjerą – Darbo partija (10 proc.). Štai ir atsakymas, kodėl atsiranda jaunimo nusivylimas šalies politika ir politikais. O tai ir skatina tam tikrą išorinę, bet tikrai ne grėsmingą, jaunų žmonių apatiją.
Jaunimo augantį aktyvumą rodo ir Europos parlamento rinkimų rezultatai. Juose jaunų žmonių dalyvavimas šoktelėjo du kartus. Kaip pastebi politologai ir sociologai, jaunimo dalyvavimas augs ir toliau, nes į politiką ateina nauja karta (gimusieji jau Nepriklausomoje Lietuvoje ir labai griežtai atmetantys visą sovietinio mentaliteto palikimą šalies politikoje) ir didėja socialinių tinklų įtaka politikos „vartojimo” įpročiams.
Jau dabar apie 50 proc. visų naujienų žmonės gauna per socialinius tinklus (daugiausiai „Facebook”). Jeigu žvelgtumėme į jaunimo dalį, tai šis procentas būtų dar žymiai aukštesnis.
Ne paslaptis, kad dalyvavimas rinkimuose priklauso ir nuo informacinio gyventojų įsitraukimo į politiką (naujienų „vartojimo“) įpročių ir nuo tos politikos aktualumo. Daugelį metų iki šiol, politikos informacija buvo „vartojama“ per televiziją ir spaudą.
Dabar viskas keičiasi – politika persikelia į internetinę ir socialinių tinklų erdvę. Tai erdvė, kurioje buriasi jauni žmonės, todėl jie pradeda aktyviau stebėti ir matyti šalies politinius procesus. Taip didėja jaunimo įsitraukimas į politiką.
Jaunimas atmeta korupciją ir neveiklumą
Kita tema – politikos turinio aktualumas jauniems žmonėms. Čia sugrįšiu prie A.Mitrulevičiaus, matyt, nuoširdžiai išsakytos minties, kad kol jaunimas nebalsuoja rinkimuose, politikams tas jaunimas nelabai ir rūpės.
Manau, kad pats A.Mitrulevičius šiais savo žodžiais nuoširdžiai tiki ir jais vadovaujasi savo politinėje veikloje. Tačiau jauni žmonės netiki. Jie tiki visiems piliečiams lygia valstybe, Seimu ir Vyriausybe. Jie tiki tuo, kad visi politikai nepaisant jų ideologijos ar sąsajų su kuria nors rinkėjų grupe turi ir gali rūpintis visais šalies piliečiais lygiai ir teisingai.
Tiesa, jaunimas „rūpestį“ įsivaizduoja kiek kitaip, nei vyresnieji, o ypač vyresnieji šalies politikai. Jaunam žmogui „rūpestis“ pirmiausia yra galimybių suteikimas. Jaunimui nereikia pašalpų. Jaunimui nereikia minimalios algos. Jam nereikia ir visuotinio valstybės kišimosi į jo gyvenimą nurodant, ką valgyti, ką galvoti ar kaip elgtis. Be abejo, valstybė privalo nubrėžti ribas, nustatyti svarbiausias taisykles ar netgi švelniai stumtelėti visuomenę vienokių ar kitokių apsisprendimų keliu.
Jauni žmonės regi jiems neaktualų šalies politikos turinį ir politikus, kurie jiems sukelia tik pasibaisėjimą ta situacija, kurioje gyvename. Todėl apsisprendimas dalyvauti rinkimuose ar ne, dažnai tampa protesto priemone.
Štai čia ir atsiranda šių dienų politikos turinio aktualumo problema. Kai šalies politika yra devalvuojama tik iki minimalios algos kėlimo ar priešrinkiminio šou, keliais eurais didinant pensijas, kai tai tampa aukščiausių šalies politikų veikimo esme – tada jauni žmonės tikrai nusivilia, nes siūloma „politika“ jiems tiesiog yra neaktuali. Jie nemato valstybės krypties. Jie nemato ateities, kurią jų valstybė galėtų jiems padėti susikurti.
Jie regi Birutę Vėsaitę, kuri painioja eurus su litais, Bronių Bradauską ginantį medžiotojų „teisę“ šaudyti „padarius gramelį“, premjerą Algirdą Butkevičių, kuris savo nuomonę pakeičia tris kartus per dieną, Druskininkų merą Ričardą Malinauską, kuris įrengia išskirtinius apartamentus aukštiems pareigūnams su nuogų moterų paveikslais vonioje, ar Viktorą Uspaskichą, kuris mokėdamas savo koncerno darbuotojams atlyginimus vokeliuose, reikalauja didinti minimalią algą.
Taigi, jauni žmonės regi jiems neaktualų šalies politikos turinį ir politikus, kurie jiems sukelia tik pasibaisėjimą ta situacija, kurioje gyvename. Todėl apsisprendimas dalyvauti rinkimuose ar ne, dažnai tampa protesto priemone prieš visa tai, ką jauni žmonės regi šių dienų politikoje.
Tačiau viskas bus gerai, jaunimas tikrai netaps apolitiška, Lietuvos valstybingumui kenkiančia piliečių mase. Dabarties jaunimas sugeba labai tiksliai atskirti, kas mūsų šalies politikoje yra tikra, o kas – tik priplėkusi propaganda.
Tam ypač padeda socialiniai tinklai, kur jaunų žmonių politinis aktyvumas yra labai ryškus. Todėl tikiu, kad vienintelis rezultatas, kurį matysime po tokių ir panašių Seimo narių straipsnių, – vis mažėjantis jaunimo balsavimas už socialdemokratus. Tai ir bus geriausia jaunimo pilietiškumo išraiška.
Pabaigoje noriu pakviesti visus šalies politikus savo žodžiais ir darbais nemenkinti jaunų žmonių. Kaip tik – pradėti ne šnekėti apie jaunimo nedalyvavimą ar apolitiškumą, o imtis realių darbų kuriant galimybes jauniems žmonėms ir užpildant šalies politikos turinį realiais sprendimais sėkmingai Lietuvos ateičiai.
P. S. Jeigu siekiame iš tikrųjų padėti jauniems žmonėms atrasti savo politines pažiūras ir įtraukti juos į rinkimų procesą, tai vien rinkiminio amžiaus sumažinimas nieko nepakeis.
Žymiai reikšmingesnis būdas būtų panaudoti puikią Norvegijos mokyklų rinkimų projekto patirtį. Šio projekto metu prieš realius parlamento rinkimus yra organizuojami tokie patys rinkimai (su tomis pačiomis partijomis ir politikais) tik mokyklose.
Projektas vertinamas kaip labai pasisekęs ir politikai nuoširdžiai bei intensyviai dalyvauja šiame procese, nes moksleivių rinkimų rezultatai dažniausiai parodo ir bendrą šalies nuotaiką.
Tad kodėl nedarome to paties Lietuvoje? Prieš 2003 m. stojimo į ES referendumą toks balsavimas mokyklose buvo organizuotas. Jis buvo sėkmingas ir tikrai įtraukė daug jaunų žmonių. Kodėl šios praktikos netęsiame?
Andrius Vyšniauskas yra Marijampolės savivaldybės tarybos narys
