Nors įtampos daug ir ne retas esame sunerimę dėl to, kas vyksta, tačiau į situaciją noriu pažvelgti kiek kitaip bei pagrįsti du teiginius: 1) Rusija karą, jei jis bus, pralaimės; 2) tai, ką regime, yra Rusijos imperijos pabaiga. Pradėsiu nuo pastarojo teiginio paaiškinimo.
Rusijos veiksmai Ukrainos pasienyje rodo ne jos galią daryti įtaką pasaulio tvarkai, bet žlungančios imperijos politines konvulsijas ir perėjimą į finalinį imperijos nuosmukio etapą. Pradėkime šią analizę nuo kelių svarbiausių Kremliaus teiginių refleksijos:
1) Kremlius sako, kad jis nesijaučia saugus, nes ties jos vakarine siena veikia NATO, o tam, kad ji jaustųsi saugiai jam reikia to, ką naciai vadino „lebensraum“, o Putinas „neutraliu“ buferiu, kaip tai neva buvo Šaltojo karo metais. Realybė yra kiek kita. „Sovietinis buferis“ buvo ne kas kita kaip satelitinės, kolonijinės Rusijos imperijos valstybės, kurios neturėjo jokio savarankiškumo. Todėl tai buvo ne buferis, o reali fronto linija. Šiandien šios valstybės (išskyrus Baltarusiją) yra demokratiškos, taikios ir daugelis priklauso gynybiniam NATO aljansui.
Turime aiškiai įsivardinti, kad „didžioji“ Rusija bijo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos, Bulgarijos ir kitų Vidurio-Rytų Europos šalių. Iš Lavrovo ir kitų Kremliaus politikos apologetų šnektų susidaro vaizdas, kad šios valstybės ties vargšės Rusijos sienomis yra išrikiavusios šimtus tūkstančių karių, galybę tankų, trumpojo nuotolio balistinių raketų sistemų ir nuolat vykdo kibernetines bei dezinformacijos kampanijas. Tačiau vaizdelis yra kardinaliai atvirkščias. Visą tai, ką išvardijau, visas tas puolamąsias priemones naudoja būtent Rusija savo imperinėms ambicijoms įgyvendinti. Tų ambicijų taikinys yra Vidurio-Rytų Europa.
Tai, ką mes turime savo regione, yra pajėgumai skirti ne pulti, o gintis nuo tos pačios Rusijos agresyvių veiksmų. Todėl vienintelė grėsmė, kurią gali kelti Vidurio-Rytų Europos valstybės tai „minkštoji galia“ arba pavyzdys kaip sėkmingai gali vystytis Rusija, jeigu taptų demokratiška, žmogaus teises gerbiančia, taikia, laisvos ekonomikos principais ir teisės viršenybe grįsta valstybe. Rusijos žmonės mato, kokį progresą padarė Lietuva ir kitos buvusios imperijos šalys, kai išsivadavo iš Kremliaus gniaužtų. Jie mato, kaip šiandien atrodo ta pati Rusija. Kiek ji atsilieka nuo buvusių savo „kolonijų“.
Tačiau vien tas faktas, kad tokia iš pažiūros didelė ir galinga valstybė, vis dar turinti imperinių ambicijų, jaučiasi nesaugiai savo pašonėje turėdama nedideles, taikias, bet labai ekonomiškai ir socialiai sėkmingas valstybes, yra puikus įrodymas, kad visa ta Kremliaus valdžios vertikalė, kurią sukūrė Putinas su savo banditų šutve, tėra statinys iš degtukų. Jis gali tiek labai greitai užsiliepsnoti, tiek ir elementariai subyrėti.
Tik priminsiu, kad niekas karuose su Rusija nėra nuėjęs toliau Maskvos.
Šiaip jau net žvelgiant iš geopolitinio taško, Rusija yra tokia didelė ir plati, turinti tiek strateginio gylio, kad bemaž yra neužimama valstybė. Todėl jai negresia absoliučiai jokia karinė galia. Tik priminsiu, kad niekas karuose su Rusija nėra nuėjęs toliau Maskvos, o dažniausiai puolančioji pusė buvo palaužiama dar pusiaukelėje. Iš Vidurio ir Rytų Europos tik Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vadovaujami lietuviai 1368 m. buvo nužygiavę į Maskvą, o 1610 m. ją užėmė bendra Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė. Dar ten buvo mongolai, Krymo totoriai, švedai ir – paskutinį kartą prieš 200 metų – Napoleonas. Niekas nesugebėjo išsilaikyti ilgiau nei kelis metus, visi buvo sutriuškinti ir išstumti. Tad netgi istorija rodo, kad Rusijai nėra absoliučiai jokios karinės grėsmės. Na nebent žvelgtumėme į Kiniją, kuri gali gana greitai ir efektyviai atsiriekti Sibirą savo strateginio gylio sustiprinimui. Tačiau čia jau kita tema.
2) Vien tam, kad Putinas ir jo šutvė atkreiptų į save dėmesį jiems reikia sutelkti šimtus tūkstančių karių, atgabenti šimtus tankų ir gausybę naujausių raketų prie savo vakarinių sienų. Pabrėžiu – viso to reikia, vien tam, kad kažkas su juo pradėtų kalbėti ar bent jau kreipti į juos dėmesį. Šiaip jau tame nėra nieko naujo, nes visi diktatoriai, visi autoritariniai ar totalitariniai režimai susidūrę su griežtomis Vakarų sankcijomis ir jų tarptautinės galios apribojimu anksčiau ar vėliau pradeda mojuoti didele bomba vien tam, kad kažkas į juos atsisuktų. Pažvelkime į Šiaurės Korėją ar Iraną. Kremlius yra to paties plauko režimas.
Toks elgesys negali būti ilgalaikis, nes ilgainiui pasaulis susigyvena su tuo „didelės bombos“ grasinimu arba išmoksta jį neutralizuoti: Izraelis yra pilnutinėje parengtyje subomborduoti ir sabotuoti Irano branduolinio ginklo bandymus, o Šiaurės Korėjos raketos gali būti numušamos dar esant tos pačios Šiaurės Korėjos teritorijoje. Tad jų grėsmė nors yra reikšminga, tačiau kontroliuojama. Lygiai taip pat pasaulis išmoks gyventi ir su Rusijos „bombomis“ pašonėje. Tik gaila, kad dėl to turi kentėti milijonai Rusijos pasienyje gyvenančių žmonių.
Vėlgi, visa ši situacija rodo Rusijos silpnumą ir jos imperializmo griūtį, nes bandymai atkreipti Vakarų dėmesį kainuos vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai Kremliaus režimas bus nebepajėgus atsilaikyti konkurencinėje kovoje. Prisiminkime Sovietų Sąjungą, kurią įveikė paties sovietinės santvarkos neefektyvumas; nuolatiniai, brangūs nuotykiai užsienyje, pavyzdžiui, Afganistane; Vakarų sankcijos ir okupuotų tautų noras gyventi laisvėje.
Šiaip jau daugelis imperijų savo žlugimo pabaigoje finalinį atodūsį iškvepia karinio nuotykio forma. Britų imperija į finalinę fazę perėjo po tragiškos Sueco krizės, kai pabandė Sueco kanalą iš Egipto atsiimti jėga. Prancūzija bandė jėga išlaikyti Alžyrą nuo nepriklausomybės ir skaudžiai pralaimėjo dykumose įsitvirtinusiems berberų kovotojams. Visais atvejais imperijos griūva garsiai ir besispjaudydamos krauju. Rusijos imperija yra ne išimtis. Šiandien matome ją pareinant į finalinę žlugimo fazę. Blogiausia, kad ši fazė gali trukti gana ilgai, tačiau kai į ją įeinama – baigtis yra neišvengiama.
Daugelis imperijų savo žlugimo pabaigoje finalinį atodūsį iškvepia karinio nuotykio forma.
Toliau apie tai, kodėl Rusija pralaimės. Visose diskusijose apie derybas, datas ir Rusijos karių pasirengimo lygius pamirštame labai svarbų elementą – Ukrainos gebėjimą priešintis. Daug kas vis dar įsivaizduoja, kad Ukraina yra vos ne žlugusi trečiojo pasaulio valstybė (kokia buvo antrosios revoliucijos išvakarėse), kuri niekaip negebės pasipriešinti už save didesniam imperiniam monstrui. Visgi tai yra klaidingas vaizdas, kurį mums pirmiausiai diegia buvusi niūri patirtis.
Taip, 2014 m. revoliucinė Ukraina neturėjo realios kariuomenės. Keli tūkstančiai karui nepasirengusių karių, tankai išvogtais varikliais, generolai bailiai dezertyravę į Rusiją – tokia buvo to meto ginkluotųjų pajėgų padėtis. Visgi jau tada Ukrainai pavyko sustabdyti invaziją dėka pasišventusių savanorių, kuriuos patys rusai praminė „kiborgais“. Tačiau tada nebuvo nei politinės valios, nei realių galimybių gintis.
Šiandien Ukraina yra jau visiškai kitokia valstybė. Pirmiausiai ji turi valią gintis. Tam yra tiek politinė, tiek visuomeninė valia. Politinė sistema sugebėjo gana sparčiai progresuoti. Be abejo, ten dar yra visko, tame tarpe korupcijos ir kitų blogybių. Tačiau karas ir Rusijos grėsmė yra labai ryškiai šalį politiškai vienijanti ašis. Ašis, kuri per keletą metų netgi leido labai stipriai susiklijuoti ukrainiečių kolektyvinei tapatybei. Dėl tų pačių laisvės, demokratijos ir nepriklausomybės idealų dėka atsirado galimybė suvienyti tiek rusakalbius, tiek ukrainietiškai šnekančius. Tai yra ryšku politinio elito koridoriuose ir tai labai svarbu, nes įsakymą gintis reikės duoti ir tą padarys politikai. Šį kartą abejonės, kad tas įsakymas bus duotas nėra.
Tačiau ir visuomenėje atsirado valia gintis. Pati visuomenė tapo tapo gana stipriai militarizuota. Prie to prisidėjo karo patirtis, nes jeigu kiekvieną dieną per TV matai, kaip tavo šalies vyrai ir moterys kaunasi realiame fronte ir pats pradedi galvoti, kas nutiktų, jeigu ištiktų valanda X. Savanorių, sukarintų organizacijų per šiuos metus nuo EuroMaidano revoliucijos Ukrainoje atsirado labai daug. Militarizuota ir gintis pasirengusi visuomenė yra bet kokio karinio agresoriaus didžiausias galvos skausmas, nes šalies užėmimas nėra pati didžiausia problema. Užimtos teritorijos kontrolė yra pagrindinė problema šių dienų karuose.
Štai amerikiečiams Afganistano užėmimui pakako 60 dienų, tačiau jo kontrolei ir 20 metų nebuvo gana. Prisiminkime ir pokario įvykius mūsų regione – kiek jėgų ir resursų tai pačiai Rusijai reikėjo kovojant su partizanais Lietuvoje ar toje pačioje Ukrainoje. Todėl Putinas Ukrainoje turi bijoti ne tik kariuomenės, bet ir paprastų žmonių, kurie okupantui užkurs tikrą pragarą. Tuo neabejoju.
Užimtos teritorijos kontrolė yra pagrindinė problema šių dienų karuose.
Prieš kelis mėnesius lankiausi Ukrainoje ir gretimose Juodosios jūros regiono šalyse. Teko daug kalbėtis su diplomatais ir ekspertais. Man labai įstrigo vieno diplomato, kuris puikiai išmano gynybos klausimus, išsakyta mintis, kad porevoliucinė Ukraina pradėjusi atkūrinėti kariuomenę beveik nuo nulio per septynerius metus padarė tokį progresą, kad šiandien jų pajėgas galime dėti tarp TOP Europos kariuomenių. Ji pirmiausiai išsiskiria tuo, kad kariai turi realaus karo patirties. Ir kalbame ne apie kelias dešimtis ar šimtus tik geriausiai pasirengusių karių, bet apie dešimtis tūkstančių karių, kurie buvo Donbaso fronte ir ten įgijo tikro karo patirties.
O ir ginkluotė Ukrainoje yra tikrai nebloga – Vakarai, kurių tarpe ir Lietuva, suteikė gana geros technikos ir ekipuotės, o pati Ukraina skiria didelius resursus modernių ginklų įsigijimui. Tą daro labai plačioje tiekėjų aprėptyje, todėl gali nusipirkti tai, kas šiuo metu rinkoje yra geriausio, pavyzdžiui, jau legenda tampančius turkiškus Byaraktar dronus ir t.t. Čia galėtų plačiau komentuoti kariuomenės ekspertai.
Galiausiai, pakalbėkime ir apie galimą Vakarų atsaką. Tai labai mitologizuota ir tos pačios Rusijos propagandos paveikta tema. Vakarų sankcijos jau dabar Rusijai yra skaudžios. Nuo Krymo aneksijos ir invazijos Donbase Vakarai taiko sankcijų režimą, kuris Rusijos ekonomiką laiko beveik nuolatinės recesijos sąlygomis. Jeigu ne nafta ir dujos, tai Kremliaus režimas turėtų labai labai rimtų problemų. Žvelgiant į galimą atsaką taikinys turėtų būti būtent naftos ir dujų sektoriai.
Jeigu Rusija įžengs į Ukrainą – reikalingos ne tik sankcijos, bet ir visiška Rusijos ekonomikos blokada. Jos energetikos sektoriai – svarbiausias pajamų šaltinis iš kurio karas ir būtų finansuojamas – turi būti pačiame šios blokados smaigalyje. Taip, tai Europai kainuotų ir būtų skaudu. Niekas tuo neabejoja, tačiau kartu tokia krizinė situacija yra šansas nukirsti Rusijos energijos resursų bambagyslę, tapti energetiškai nepriklausomu kontinentu. Iš analizių, kurias teko pastaruoju metu gana gausiai studijuoti tikrai galiu teigti, kad Europa šiam scenarijui ruošiasi ir turi tiek vidinių, tiek išorinių rezervų, kad Rusijos naftos, dujų ir elektros netekimai galėtų būti kompensuoti.
Jeigu Rusija įžengs į Ukrainą – reikalingos ne tik sankcijos, bet ir visiška Rusijos ekonomikos blokada.
Taigi, jeigu Rusija pradės karą – kova bus labai nuožmi. Kremlius tikisi greito karo, tačiau tai greičiau bus greitos imperijos kapinės. Karas Ukrainoje gali būti ilgas ir lydimas didelių nuostolių Kremliui, nes Vakarų sankcijos bei išlaidos karui gali gerokai pabloginti ir taip prastą socioekonominę šalies padėtį, o ešalonais grįžtantys jaunų šauktinių lavonai ir pačioje Rusijoje gali kelti labai daug klausimų apie šio karo prasmingumą. Visi suprantame, kad šiam potencialam karui nėra absoliučiai jokios priežasties, išskyrus liguistas nusenusio diktatoriaus fantazijas. Supras tą ir Rusijos žmonės ukrainiečių padedami.
Слава Україні!
