Andrzejus Duda: Solidarūs Rusijos agresijos akivaizdoje

Daugumos dabartinių Vidurio ir Rytų Europos šalių piliečių protėviai buvo tapę Rusijos caro pavaldiniais. Jie buvo priversti savo krauju, turtu ir darbu remti Rusijos imperijos plėtrą.

Atsižvelgdami į šią istorijos pamoką, Rusijos ir Sovietų Sąjungos plėšikavimą, persekiojimą, kultūros paveldo naikinimą ir genocido aktus, vykdytus prieš mūsų tautas, ir į tai, kad nuo 2014 m. dalį Ukrainos teritorijos de facto okupuoja Rusijos Federacijos kariuomenė, mes, mūsų regiono valstybių prezidentai, pasirašėme iškilmingą deklaraciją.

Joje pabrėžėme, kad besivienijanti Europa privalo būti atvira visoms šalims ir tautoms, kurios pritaria jos vertybėms, ir kad mums visiems tautų solidarumas, ypač atsižvelgiant į dabartines grėsmes mūsų bendram saugumui, yra vienas iš taikos, stabilumo ir vystymosi kertinių akmenų (…).

Šis pareiškimas taip pat stipriai nuskambėjo beveik po metų, kai vėl įvyko Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų susitikimas. Šį kartą, šių metų balandžio 13 d., susitikimo šeimininkas buvo prezidentas Volodymyras Zelenskis. Susirinkome Rusijos agresorių apšaudomame Kyjive.

Jau kelerius metus kartojami dramatiški raginimai Europai imtis ryžtingumo ir solidarumo Rusijos neoimperializmo akivaizdoje nesugebėjo įtikinti dalies mūsų žemyno politinio elito.

V.Putino režimo atvirai deklaruojamas siekis vienokia ar kitokia forma atkurti Sovietų Sąjungos „tautų kalėjimą“ ir įtakos sferą buvusiose Rytų bloko valstybėse; komunizmo ir Stalino šlovinimas; Europos tautų šeimos skaldymo pastangos; bandymai kištis į NATO ir ES valstybių demokratines procedūras; represijos prieš Rusijos disidentus ir slapti išpuoliai prieš juos; nuolatinis Rusijos ginkluotųjų pajėgų vykdomas Europos valstybių oro ir jūros erdvės pažeidimas ir priešiški veiksmai kibernetinėje erdvėje; invazija į Gruziją 2008 m. ir hibridinis karas prieš Ukrainą 2014 m.; hibridinis išpuolis 2021 m., kai Maskvai pavaldus Lukašenkos režimas atgabeno migrantus iš Artimųjų Rytų į Baltarusiją, o paskui privertė juos veržtis per rytinę Lenkijos sieną, kuri taip pat yra ES ir NATO siena – visi šie pavojaus varpai nesutrukdė kai kuriems politikams ir viešosios nuomonės lyderiams kalbėti apie poreikį „suprasti Rusiją ir jos sielą“.

Netikėta mūsų regiono šalių atstovų perspėjimais, kad naujomis investicijomis į infrastruktūrą ir sutartimis dėl Rusijos energijos išteklių tiekimo Maskva anksčiau ar vėliau pasinaudos kaip brutalaus šantažo priemone. Pastarojo meto įvykiai įrodė, kad mes neklydome.

2022 m. vasario 24 d. tapo pasaulio istorijos lūžio tašku. Po 30 metų nuo tragiško konflikto Bosnijoje ir Hercegovinoje Europoje vėl įsiplieskė karas. Čia vėl vyksta nuo 1945 m. nematyti įvykiai. Žūsta tūkstančiai karių ir civilių. Nuo žemės paviršiaus dingsta subombarduoti kaimai ir miestai.

Vykstantys Tarptautinio baudžiamojo teismo prokurorų tyrimai privalo pasibaigti bausmėmis šių siaubingų nusikaltimų žmoniškumui užsakovams ir vykdytojams.

Rusijos agresoriai neleidžia evakuoti jų gyventojų. Jie laikosi teroro ir išdegintos žemės taktikos. Jie plėšia, prievartauja ir kankina moteris ir vaikus, vykdo tolygias genocidui masines egzekucijas. Vykstantys Tarptautinio baudžiamojo teismo prokurorų tyrimai privalo pasibaigti bausmėmis šių siaubingų nusikaltimų žmoniškumui užsakovams ir vykdytojams.

Lenkijos valdžios institucijos, savanoriai ir milijonai lenkų nuo pat pirmųjų karo akimirkų padeda pabėgėliams iš liepsnojančios Ukrainos. Padedame daugiau nei 150 pasaulio šalių piliečiams grįžti namo. Į Lenkiją atvyko beveik 3 mln. žmonių, iš kurių beveik 2 mln. čia pasiliko. Tai daugiausia moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės.

Nors vadiname juos svečiais, o ne pabėgėliais, nors jie čia randa prieglobstį ne laikinose stovyklose, o privačiuose būstuose, parapijų ir religinių bendruomenių pastatuose, sveikatos priežiūros įstaigose ir visuomeninės paskirties pastatuose, mums tai yra didžiulis iššūkis.

Palyginti, per 2015 m. migracijos krizę į Europą atvyko kiek daugiau nei 1,8 mln. žmonių. Mums skubiai reikia finansinės paramos, bent jau tokios, kokią gavo Turkija, priėmusi 3 mln. pabėgėlių iš Artimųjų Rytų.

Tačiau visų pirma reikia padėti ukrainiečiams, kurie ginasi nuo nusikalstamos agresijos. Jiems reikia karinės įrangos ir nuoseklaus ekonominio spaudimo Rusijai, kuris susilpnins jos karo mašiną.

Šiandien Ukrainos lygumose sprendžiamas mūsų žemyno likimas. Ten vyksta itin dramatiška kova už saugią ateitį, laisvę, tapatybę ir visos Europos garbę. Diskusijų laikas baigėsi. Atėjo solidarių ir ryžtingų veiksmų metas.

Tekstas buvo paskelbtas mėnesiniame nuomonių žurnale „Wszystko co najważniejsze“ (Viskas, kas svarbiausia) ir pasaulio žiniasklaidoje pagal projektą „Pasakojame Lenkiją pasauliui“, vykdomą bendradarbiaujant su Lenkijos nacionaliniu banku ir Nacionalinės atminties institutu.