„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Angelė Jakavonytė. Istorija turi savybę kartotis – ar įsimenam jos pamokas?

„Istorija turi tokią savybę – kartotis bei suktis ratu“, – dažnai sakydavo mano šviesaus atminimo tėtis, žiaurius NKVD kankinimus ir Sibiro lagerius bei tremtį patyręs ir iškentęs partizanas Juozas Jakavonis-Tigras. Jis, paprastas kaimo žmogus, dažnai prisimindamas mūsų šeimos, kaimynų, bendražygių, niekuo nekaltų žmonių krauju ir gyvybėmis rašytą Lietuvos pokario istoriją, išmintingai mane ir visus ragindavo jos nepamiršti ir apie ją kalbėti nuolat – kad jaunoji karta žinotų, jog šią pamoką būtina išmokti.
Angelė Jakavonytė
Angelė Jakavonytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tam, kad tragiški istoriniai įvykiai vėl nevirstų realybe mūsų laikmetyje. Būti savo valstybės patriotais, būti vieningais. Patriotizmas ir vienybė yra mūsų mažos valstybės stiprybė. Šie žodžiai ir pamokymai išliko aktualūs ir šiame neramiame laikmetyje yra svarbūs kaip niekad.

Artėjant Sausio 13-ajai, vėl prisimenam ir išgyvenam tai, kas Lietuvoje įvyko prieš trisdešimt trejus metus – 1991-aisiais naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją Vilniuje, gindami TV bokštą ir Parlamentą, žuvo 14 Laisvės gynėjų, buvo šimtai sužeistų. Tai buvo nepaprasta auka. Šie žmonės savo krauju pasirašė svarbiausią mūsų valstybės dokumentą – Lietuvos laisvės bylą ir pakeitė mūsų visų kelią.

Jungdamiesi prie prasmingos akcijos jų atminimui degti žvakutes languose, kasmet tarsi maldą kartojome žodžius: ,,Atmintis gyva, nes liudija“, kuriuos šiemet pakeitė kiti, nemažiau prasmingi – ,,Pergalės šviesa“.

1991 metų sausio 13-osios, žyminčios ne vieną susijusį istorijos etapą, pamiršti neįmanoma ir negalima. Paralelių tarp įvairiuose laikmečiuose pasikartojančių tragiškų įvykių daug. Lietuvos Laisvės Sąjūdžio, Sausio 13-osios įvykių, kelio į Nepriklausomybę pradžia – Lietuvos partizaninės kovos.

Noriu pažymėti, kad mūsų atmintis turi atgyti ir dar vienam istoriniam faktui. 1946 m. sausio 12-ąją, NKVD aptikus Pietų Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo kovų pradininko, pulkininko Juozo Vitkaus–Kazimieraičio žiemos vadavietę, esančią Dzūkijoje, Marcinkonių šiluose, aukštame skardyje prie pat veržlaus Skroblaus upelio, tuomet čia žuvo partizanas Jonas Kraunelis–Ėglis, buvo suimti Liudas Mulerskas–Naras ir Pranas Platūkis–Karklas, o Vytautas Kraunelis–Žilvitis sugebėjo pasitraukti.

Tą dieną partizanai neteko svarbių dokumentų, į NKVD rankas papuolė Dzūkų grupės štabo dienoraštis, kuris tapo svarbiu informacijos šaltiniu okupantams. Tądien čia buvo viena auka vardan Lietuvos laisvės, o po 45-erių metų kruvinais sausio įvykiais laisvės kovų aidas atsikartojo Vilniuje. Ši data kasmet nuo Lietuvos nepriklausomybės pažymima ir partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis pagerbiamas tradiciniais žygiais į vadavietę, vieną kurių organizuoja jo šeima, artimieji ir bičiuliai, o kitą, naktinį – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojai.

Kad šie ir daugelis kitų su kovomis už laisvę susijusių Lietuvai reikšmingų įvykių tebeaktualūs ir šiandien, mums puikiai parodo vėl labai nerami geopolitinė padėtis. Apie save primena ir to paties agresoriaus, veikiančio skirtingais laikmečiais ir vykdančio kruviną terorą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, pasikartojantys veiksmai. Tai vyksta ir dabar, tik skirtingomis agresijos formomis.

Ukrainoje prieš dešimtmetį Rusijos pradėta brutali okupacija ir jau dvejus metus jos žemėje nesiliaujantis, mirtį ir skausmą sėjantis kruvinas karas skausmingai liudija ir primena, kokia laisvė yra trapi ir kad bet kada galima jos netekti, jeigu visomis jėgomis nesipriešinsime skleidžiamoms grėsmėms.

Sunku suvokti, kad jau trisdešimt trečius metus gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje, ir net ir dabar, Ukrainos karo akivaizdoje, trūksta valios, dar vengiama pasmerkti Lietuvoje vykdytus nusikaltimus žmoniškumui, komunistų partiją ir jos veikėjus, savo Tėvynę ir jos žmones pasmerkusius mirčiai ir pačioms baisiausioms kančioms. Kai kam vis dar ,,prie ruso gyventi buvo geriau“.

Ką savo visuomenėje turime padaryti, kad bent valstybinėse įstaigose liautųsi abejingumas daugumos Lietuvos nepriklausomybę gynusių žmonių atminimo įamžinimui, o kai kuriose ugdymo įstaigose visi mokiniai žinotų, kokie kovotojai už laisvę yra žuvę jų miestelio apylinkėse? Dažnai ir mokytojai į pilietiškumo pamokas nekreipia deramo dėmesio.

Deja, dar yra nesuvokiančių, kad Rusija niekada nesiliaus. Jos karas prieš Lietuvą tęsiasi ir dabar. Informacinio, dezinformacijos, propagandos karo ginklus bet kada gali pakeisti tikri.

Kai pernai Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė Rusijos prezidento Putino arešto orderį, Maskvos teismas netikėtai ėmėsi kontratakos. 2022 m. rugpjūtį Maskvos Basmanų apygardos teismas informavo už akių nuteisęs tris Vilniaus apygardos teismo teisėjus, priėmusius sprendimą Sausio 13-osios byloje. Rusijos tyrėjai kaltino Lietuvos teisėjus priėmus „žinomai neteisėtą nuosprendį“, už tai numatomas laisvės atėmimas.

Visiems trims teisėjams baudžiamosios bylos Rusijoje inicijuotos 2019-ųjų pavasarį, kai Vilniaus apygardos teismas tų metų kovą daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų už jų vaidmenį per sovietų agresiją 1991 metų sausį. Dauguma iš kaltinamųjų nuteisti už akių.

‎Pasaulis seka Rusijos teroristinius išpuolius. Artėjant sausio 13-ajai, Putino veiksmais prieš Lietuvą susidomėjo vienas įtakingiausių Amerikos laikraščių ,,The New York Times“. Jame publikuotame straipsnyje ,,Putino siekis perrašyti istoriją įtraukiant į spąstus išėjusią į pensiją Lietuvos teisėją“ rašoma apie tai, kad Rusijoje už akių nuteista buvusi Sausio 13-osios bylos teisėja ir dar du jos kolegos.

Šiame straipsnyje užkoduota iškalbinga žinutė, kad toks istorijos perrašymas, kurį provokuoja Putino veiksmai, dar kartą pabrėžia būtinybę tinkamai įvertinti istorijos įvykius, o Ukrainai gauti ginklų siekiant apsiginti nuo Rusijos invazijos.

Lietuvoje apsilankius Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, širdyje buvo labai gera matyti didelę minią žmonių, atėjusių į susitikimą su juo, linkinčią pergalės ir taikos Ukrainai. Labai jautru buvo girdėti didvyriško, ryžtingo Ukrainos Prezidento padėkos žodžius Lietuvai ir jos žmonėms. Taip pat ir jo raginimą Vakarus būti vieningus remiant nuo Rusijos besiginančią Ukrainą, kuri kovoja už visos Europos taiką. Pasaulis turi suprasti Ukrainą anksčiau negu tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, pradės vykti kitose valstybėse.

Prieš trisdešimt trejus metus, mes, iš visos Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų suvažiavę ginti Lietuvos Parlamento ir Televizijos bokšto, buvome ryžtingi ir vieningi. Sausio 13-oji buvo ne tik kruvina data mūsų Lietuvos istorijoje. Tai buvo ir Laisvės iškovojimas, kuris mus įkvėpė ir sutaurino, sutvirtino pasiryžimą puoselėti ir turtinti Lietuvą, saugoti jos valstybingumą, kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius, paskatino naujiems darbams.

Jau užaugo nauja, nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta. Svarbu ir džiugina, kaip patriotiškai sąmoningai šie jauni žmonės pildo Lietuvos kariuomenės, savanorių pajėgų, Šaulių sąjungos, skautų bei kitų patriotinių organizacijų gretas ir tęsia jų tradicijas.

Nuoširdžiai kviečiu ir vyresniąją kartą, ir savo bendraamžius, ir jaunimą – iš naujo įsivertinkime Sausio 13-osios svarbą ir jos amžiną pažadą mūsų visų ir valstybės ateičiai. Būkime susitelkę, pasiryžę nuolat dirbti ir budėti Tėvynės laisvės sargyboje, atlikime savo pilietines pareigas ir ginkime ją, jeigu prireiktų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs