Tačiau rinka vietoje nestovi – vystosi taupiosios technologijos, skatinama „žaliojo“, o ne juodojo kuro vartojimas. Ir štai reikalai netikėtai pakrypo nepalankia linkme, mažėja paklausa įmonės produkcijai.
„Orlen Lietuva“ dirba minimaliu pajėgumu, grasinasi atleisti šimtus darbuotojų. Kiekvienas iš savo patirties žinome: kai reikalai klojasi gerai, tam tikrus dalykus praleidžiame pro pirštus. Kai finansinė padėtis ima spausti – keliame į paviršių senas problemas, visos ylos pradeda lįsti iš maišo.
kai reikalai klojasi gerai, tam tikrus dalykus praleidžiame pro pirštus. Kai finansinė padėtis ima spausti – keliame į paviršių senas problemas, visos ylos pradeda lįsti iš maišo.
„Orlen Lietuva“ nebeslepia – jos logistikos kaštai itin dideli. Kitaip tariant, jie itin daug atseikėja valstybei priklausančiai įmonei „Lietuvos geležinkeliams“ už produkcijos vežimą.
Kuo toliau, tuo įdomiau, pasirodo, „Orlen Lietuva“ moka daugiau, nei moka konkurentai Baltarusijoje ir Rusijoje. Negana to, ir kilometražas įspūdingas – net 200 km.
Žinantys atstumą nuo Mažeikių iki Klaipėdos (100 km) turėtų akis išpūsti – traukinys važiuoja per Radviliškį.
Įmonė kreipiasi į valdžią ir prašo sumažinti vežimo tarifus. Tai bent dilema valdžiai, ką palaikyti – strateginį investuotoją ar kitą, valstybinę, taip pat strateginę įmonę?
O gal nesikišti? Dvi pelno siekiančios bendrovės – tegu ir derasi. Juolab, kad „Orlen Lietuva“ ieško alternatyvų, statys savo produktotiekį. Iš tikro, nekiltų nė mažiausios abejonės, kad rinkos dalyviai turi spręsti savo reikalus tarpusavyje be valdžios, jei ne vienas „BET“. Tas BET – „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybinė įmonė, valstybės stropiai saugoma nuo konkurencijos.
Visi mėginimai atskirti „vėžę“ nuo „vežėjo“ ir bent jau vežėjų srityje sukurti konkurenciją nuėjo perniek, nepadėjo nei Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (EBRD). Štai, 2012 metų lapkričio 13 dienos ERPB perengtame dokumente „Strategija Lietuvai“, ši „Lietuvos geležinkelius“ kredituojanti tarptautinė institucija pabrėžia, kad pereinamojo laikotarpio iššūkiai yra privataus sektoriaus dalyvavimas geležinkelio transporto ir susijusių paslaugų (pavyzdžiui, vagonų ir konteinerių nuoma) teikimo srityje, tolesnis rinkos liberalizavimas ir didesnė konkurencija rinkoje. Tačiau šunys loja, o karavanas eina.
Esant tokios aplinkybėms, įtarimas, kad „Lietuvos geležinkelių“ taikoma kaina rinkos dalyviams gali būti monopolinė, aukštesnė nei ji būtų rinkos sąlygomis – labai pagrįstas.
Esant tokios aplinkybėms, įtarimas, kad „Lietuvos geležinkelių“ taikoma kaina rinkos dalyviams gali būti monopolinė, aukštesnė nei ji būtų rinkos sąlygomis – labai pagrįstas.
Šiuos įtarimus būtina išsklaidyti – to reikia „Orlen Lietuvai“, tai turi žinoti politikai ir valstybės tarnautojai, abiejų įmonių darbuotojai.
Svarbiausia, kad to reikia žmonėms, kad jie labiau pasitikėtų įstatymais bei juos prižiūrinčiomis institucijomis, kad nebūtų įtvirtinamas įspūdis, kad kontroliuojančios institucijos „savų“, t.y. valstybės akcinių bendrovių, neprižiūri ir nekontroliuoja. Įstatymo tvarka turi būti vienoda visiems.
Taigi, žodį dėl kainodaros turi tarti Konkurencijos taryba. Tai ji prižiūri, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Būtent jis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, o čia kaip tik gali būti tas atvejis. Dabar pašaliniam klausytojui abiejų pusių argumentai atrodo įtikinami, tad reikalingas „teisėjas“, turintis ir patirtį, ir informaciją.
Kita vertus, kai kurie „Orlen Lietuva“ pageidavimai Lietuvai gali būti ir nepakeliami ar nepalankūs. Štai, „Orlen Lietuva“ norėtų, kad kuo didesnis kuro rezervas būtų saugomas Lietuvoje.
Štai, ką tik atšventėme ES narystės dešimtmetį, šokom ir dainavom, o čia štai – akivaizdus nepasitikėjimas bendrąja Europos ekonomine erdve. Kodėl degalų rezervas turi būti Lietuvoje, o ne Latvijoje ar Lenkijoje? Tik dėl to, kad taip geriau vienai, tegu ir labai svarbiai bendrovei? Kad kitos jai mokėtų daugiau? Atsakymas vienas ir griežtas – teisės aktai neturi suteikti privilegijų.
Ir jau nekalbant apie kokius nors biudžeto ar valstybės investicijų programos asignavimus „infrastruktūrai“. Štai, premjeras A.Butkevičius prasitaria, kad valstybei priklausanti „Klaipėdos nafta“ galėtų prisidėti prie produktotiekio „Orlen Lietuvai“ tiesimo. Nes tai – svarbus klientas.
Iš tiesų klausimas turėtų būti keliamas atvirkščiai. Kad valstybei jau laikas parduoti komercine veikla užsiimančią Klaipėdos naftą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Ir jei „Orlen Lietuva“ taip glaudžiai bendradarbiauja su Klaipėdos nafta, „Orlen“ grupė greičiausiai pastarąją įmonę ir įsigytų. Ne paslaptis, kad seniai, ir – pagrįstai – to geidė.
Antanas Guoga yra Liberalų sąjūdžio atstovas
