Pirmą kartą sutikau Antaną Lukšą šaltą 2007-ųjų lapkritį. Su kolega Jonu Ohmanu aplankėme jį Kaune, prašėme palaiminti mūsų sprendimą kurti dokumentinį filmą apie jo brolį, partizanų judėjimo lyderį Juozą Lukšą.
Jonas jau buvo užsitarnavęs Antano pasitikėjimą, tačiau aš buvau amerikietis režisierius, kuris vos pratardavo žodį lietuviškai ir apie Lukšų brolius bei partizanų judėjimą žinojau palyginti nedaug.
Tuomet „Nematomas frontas“ buvo tik idėja, tačiau mes žinojome, kad be Antano sutikimo nieko nebus.
Mes įėjome į Lukšos biurą, buvau supažindintas, manęs paprašyta palaukti kitame kambaryje. Laukti teko ilgai.
Kažkuriuo metu Jonas pasilenkė prie manęs ir tarė: „Manau, jis tave tikrina“. „Kaip suprasti, tikrina?“, – nustebau. „Jis skambina išsiaiškinti, ar tu iš tiesų esi tas, kas sakaisi esantis“, – paaiškino Jonas.
Dabar nežinau, ar taip iš tiesų buvo, ar Jonas tik mane erzino, tačiau tikrai jaudinausi. Antanas Lukša buvo 50 metų už mane vyresnis ir šlubavo po neseniai atliktos kojos operacijos, tačiau neabejojau, kad galėtų mane „išjungti“ vienu rankos mostu. Kaip mano amerikiečiai draugai pasakytų, jis buvo kietas.
Sakysite, kam jam tiek vargintis dėl dokumentinio filmo? Antanas žiūrėjo į šią situaciją rimčiau. Lukša norėjo įsitikinti, kad mes su Jonu gerbsime partizanų atminimą, palikimą ir neiškraipysime jų vaidmens Lietuvos istorijoje. Sovietmečiu partizanai buvo vadinami banditais, o pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais jiems nebuvo skiriama daug dėmesio. Net ir patyręs lagerių priespaudą ir persekiojimus, Antanas Lukša visą savo gyvenimą skyrė išsaugoti savo brolio ir kitų partizanų darbų atminimui.
Kai galų gale jo dukra Dalia pravėrė duris ir vėl pakvietė mus į Antano kabinetą, stalas buvo nuklotas kumpiais, sūriais, duona, šokoladu. Ant stalo pastebėjau kavą ir brendžio butelį.
Lukša rankos mostu parodė man, kur atsisėsti. Tuo metu man krito į akį, kad ant stalo buvo tik viena taurelė ir ji buvo priešais mane. Galėčiau sakyti, kad jis pasiūlė man išgerti, bet tai nebuvo pasiūlymas, verčiau reikalavimas. Išgėriau vieną. Jis „pasiūlė“ man dar vieną. Ir ją išgėriau. Po to dar vieną. Ir dar vieną. Paskui pamečiau skaičių, tačiau pastebėjau, kad jo šypsena platėjo su kiekviena taurele, kurią išgerdavau.
Lukša tada prisipažino, kad jis pažinojo mano senelį Anicetą Simutį, kuris buvo Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Tautose. „Kai buvome susitikę Niujorke, tavo senelis mane taip nugirdė raudonu vynu, kad neatsigavau net keletą dienų“, – pasakė Lukša. Kadangi senelis buvo miręs prieš metus, aš turėjau atsiimti Antano „kerštą“.
Tą dieną gavau jo leidimą prisijungti prie misijos. Būtent prie misijos, o ne filmo, nes nuo šio momento tapo aišku: tai bus kur kas daugiau nei filmas. Net kelerius metus mes susitikdavome filmuoti interviu namuose ar įvairiose istorinėse partizanų vietose, taip pat ir „Nematomo fronto“ seansuose.
Tikiuosi, kad mes lietuviai ir toliau stengsimės išlaikyti partizanų atminimą, nors Antanas Lukša jau nebegalės mums to priminti ir rodyti kelio. Jis ir kiti miško broliai to nusipelnė.
Vis dėlto, jaučiu, kad pati svarbiausia diena mūsų bendravimo istorijoje buvo, kai jungtinėmis pajėgomis bandėme surasti jo brolio, Juozo Lukšos, palaikus. Į kasinėjimų vietą atvyko ir Antanas, ir Juozo Lukšos našlė Nijolė Bražėnaitė. Žiūrėjau į juos, sėdinčius šalia ir besikalbančius, ir tas vaizdas jaudino iki ašarų, tačiau kartu ir įkvėpė.
Antanas ir Nijolė niekada nepasidavė, net po tiek dešimtmečių ir sunkumų jie vis dar kovėsi už Juozo Lukšos palikimą ir atminimo Lietuvos istorijoje išsaugojimą.
Taip pat prisimenu, kaip Antanas atvyko į pirminę dar nepabaigto „Nematomo fronto“ peržiūrą „Romuvos“ kino teatre Kaune, kur mano seneliai eidavo žiūrėti filmų prieš karą. Nufotografavau, kaip Antanas šyptelėjo, laikydamas mano sūnų rankose. Per vertėją jis padėkojo mano žmonai, kad buvo kantri, kol aš tiek daug laiko buvau išvykęs darbuotis į misiją. Girdėti šį žodį iš jo lūpų man reiškė daugiau nei kada galėsiu išreikšti.
Tikiuosi, kad mes lietuviai ir toliau stengsimės išlaikyti partizanų atminimą, nors Antanas Lukša jau nebegalės mums to priminti ir rodyti kelio. Jis ir kiti miško broliai to nusipelnė.
Vincas Sruoginis yra Amerikos lietuvis režisierius, kartu su Jonu Ohmanu režisavęs dokumentinį filmą apie Juozą Lukšą „Nematomas frontas“
