Reikia antrojo Motiejaus Valančiaus sąjūdžio
Lietuvos istoriją lydi simbolinis žodis sąjūdis. Būtent Sąjūdis atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, Motiejaus Valančiaus sąjūdis daug prisidėjo prie tautos išblaivinimo. Atskirų veiksmų ir įstatymų projektų, programų nepakaks, turi atsirasti sąjūdis, kuris apimtų visą tautą, įvairias žmonių grupes, kurios sukiltų prieš šią ydą – didėjantį alkoholizmą. Kitaip mes tos problemos neišspręsime, nors ir bandome.
Nestinga šviesuolių, mėginančių amortizuoti šį procesą. Kai ką padaryti lyg ir pavyksta, bet to nepakanka. Štai pavyzdys – kaip neatsakingi sprendimai gali duoti neigiamų pasekmių žmonėms ir visai valstybei: nuo 2000-ųjų metų, kai į valdžią atėjo vadinamoji Naujoji politika – Naujoji sąjunga su Rolando Pakso partija, ir kai buvo liberalizuota alkoholio prekyba bei alkoholio kaina, buvo leista prekiauti alkoholiu visą parą kur nori: degalinėse, parduotuvėse. Visiškai laisvai buvo paleista reklama, alkoholį reklamuoti galėjo kas nori. Panaikinti iki tol buvę didžiuliai mokesčiai už licencijas prekyba alkoholiu. Pasekmės baisios: vietoje 6 tūkst. prekybos alkoholiu „taškų“, 1997 metais Lietuvoje 2002 m. atsirado apie 14 tūkstančių. Šiandien mes tokių prekybos vietų turime daugiau kaip 16 tūkstančių.
Taip atsipalaidavus, alkoholinių psichozių skaičius 2007 m. pasiekė katastrofiškus mastus. Per 30 metų alkoholinių psichozių skaičius išaugo 13 kartų: nuo 9 atvejų 100 tūkst. gyventojų iki 113 atvejų. Pagal avarijų skaičių, žuvusiųjų keliuose, skendusiųjų, savižudybių skaičių esant neblaiviems, visas išorines priežastis, susijusias su alkoholiu, pagal kepenų cirozės skaičių, kitų mirčių dėl įvairių alkoholio sukeltų ligų skaičių 2007 m. Lietuva tapo labiausiai prasigėrusia tauta per visą savo istorijos tūkstantmetį.
Didžiulėmis pastangomis pavyko apriboti alkoholio prekybą naktimis ir gerokai padidinti alkoholio kainą, uždrausti alkoholio reklamą (dabar ji galima tik po 23 val.). Prekyba alkoholiu buvo apribota masiniuose renginiuose, leidžiama prekiauti tik silpnesniais gėrimais. Išgyvendinome „bambalius“ – nuo šių metų nebeliko alkoholio prekybos „bambaliais“ stipriu alumi (ko Europoje jau nėra). Uždraudėme prekybą alkoholiu kioskuose (ko pasaulyje irgi niekur nebuvo), automobilių salonuose. Šie ir kiti sprendimai situaciją šiek tiek stabilizavo. Dabar, nors pagal Statistikos departamento duomenis atrodo, kad alkoholinių gėrimų suvartojimas auga, praėjusiais metais išaugo 4 proc. alaus, šiek tiek vyno, bet mažėja stiprių alkoholinių gėrimų pardavimas. Bendros tendencijos yra geros. Pagal sveikatos statistikos rodiklius: psichozių skaičių, ligų, sukeltų alkoholio, apsinuodijimų skaičių, atrodo, kad procesai yra stabilizavęsi arba šiek tiek mažėja. Tai reiškia, kad šiek tiek į gera keičiasi alkoholio vartojimo kultūra Lietuvoje. Žmonės pradeda daugiau vartoti silpnesnių gėrimų: alaus ir vyno bei mažiau stipriųjų. Bet santykis, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, dar yra nepatenkinamas, nes per daug vartojama stiprių alkoholinių gėrimų, kurie kur kas greičiau priveda prie žmogaus degradavimo ir sukelia ligas.
Be abejo, reikia toliau imtis ryžtingų priemonių. Jos man yra puikiai žinomos, jau įregistruota įstatymų projektų. Keletą kartų bandėme teikti kompleksines priemones, deja, Seimas neapsisprendžia, nebalsuoja, nes lobistai turi didžiulės įtakos. Galėčiau įtarti, kad ta įtaka kai kuriems Seimo nariams, kurie šiandien valdančiojoje daugumoje užima strategines pozicijas, gali būti ir finansinė. Pavardžių nevardinsiu, bet galima matyti iš to, kokias pozicijas valstybėje ir parlamente užima tie žmonės, kurie siūlė atidėti arba nedrausti prekybos kioskuose, kurie siūlė nedrausti alkoholio prekybos degalinėse, kurie siūlė neriboti alkoholio reklamos, kurie siūlo nesteigti sveikatingumo fondo.
Todėl pakartosiu: vėl turi gimti sąjūdis – kaip buvo Motiejaus Valančiaus laikais XIX a., siekiant tautos blaivumo, arba kaip buvo XX a. pabaigoje, kai lietuviai norėjo susigrąžinti nepriklausomybę. Turi atgimti blaivystės sąjūdis, kurio narys turi būti kiekvienas Lietuvos pilietis. Kitaip jau už 10 metų mūsų laukia labai blogi dalykai, nes dabar vienam gyventojui praktiškai tenka 14 litrų absoliutaus alkoholio per metus (turima galvoje 100 proc. alkoholį) – ir naujagimiui, ir senukui, geriančiam ir negeriančiam. Pasaulinė sveikatos organizacija sako, jeigu vienam gyventojui tenka daugiau kaip 7 litrai alkoholio, tauta degraduoja, išsigimsta genofondas. Mes tą skaičių viršijame du kartus. Todėl ir matome pasekmes – kiek apsigimimų, kiek žmonių specialiose globos įstaigose, kiek netinkančių jokiam darbui, nes jų smegenys yra pažeistos alkoholio jau nuo gimimo.
Tikslas – Lietuvą padaryti blaivesnę
Mano vienas iš gyvenimo tikslų yra Lietuvą padaryti blaivesnę, mažiau rūkančią ir geriančią. Bet tos priemonės, kurias mes vargais negalais priimame Seime, žinoma, yra neadekvačios ir nepakankamos, nors džiaugiuosi, kad svarstome mūsų paruoštą projektą, kuriame bus leidžiama stipresnį alų gaminti tik išpilstant jį į pusės litro tarą. Seimas pritarė mano pateiktam įstatymo projektui įkurti Sveikatingumo fondą, atskaičiuojant 2 proc. lėšų už akcizą pardavus alkoholį. Žinau, kad dabartinės Vyriausybės sprendimo projekte yra ketinimai tam siūlymui pritarti. Esu pasižadėjęs būti konstruktyvus šešėlinės Vyriausybės sveikatos apsaugos ministras. Viena viltis, kad sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis gerai supranta tas priežastis, tą realią situaciją ir grėsmę, kurią kelia alkoholis, tabakas ir narkotikai, matau jo pastangas palaikyti iniciatyvas, kad Tabako direktyva taptų mūsų pirmininkavimo sveikatos apsaugos dalies prioritetu. Yra vilties, kad siūlymai sukurti sveikatingumo fondą, bus priimti, kad bus galima finansuoti įvairias programas, renginius, remti bendruomenes, skatinančias blaivystę.
O ką reikėtų daryti be įstatymų, be draudimų? Pagrindinės priemonės, kurios gali sumažinti alkoholizmą – tai alkoholio prieinamumo mažinimas. Turime 16 tūkst. alkoholio pardavimo taškų, taigi esame lyderiai visame pasaulyje. Tiek pardavimo taškų tūkstančiui gyventojų niekas neturi, o tai, be abejonės, skatina gerti. Siekiame, ir tokie projektai yra registruoti, kad alkoholis būtų pardavinėjamas, kaip ir daugelyje civilizuotų valstybių, tik specializuotose parduotuvėse. Ateini į maisto parduotuvę ir perki maistą, kitų būtiniausių reikmenų, o jeigu nori pirkti alkoholio, turi specialiai eiti į parduotuvę su atskiru įėjimu, kur viską fiksuoja kameros, – tada galima kontroliuoti pirkėjo amžių. Dabar kiekvienas pilietis, atėjęs į maisto parduotuvę, norėdamas nusipirkti duonos, kuri paprastai yra parduotuvės gale, būtinai turi praeiti pro alkoholio skyrių arba šalia alkoholio skyriaus ir matyti patrauklius alkoholio butelius ar cigaretes, kurios yra virš kasos. Tokių dalykų civilizuotose valstybėse nebėra. Sieksime ir mes, kad alkoholis ir tabakas būtų pardavinėjamas tik specializuotose parduotuvėse.
Bendruomenės – stipri jėga
O kaip gali atgimti valstybė? Mažinant alkoholio prieinamumą, mažinant pardavimo vietų, didinant kainą, draudžiant alkoholio reklamą, sukuriant stiprų sveikatingumo fondą, o lėšos į jį turėtų papulti ne tik nuo alkoholio akcizo, bet ir nuo parduoto tabako. Turint tokį fondą galima skatinti mokyklas propaguoti sveiką gyvenseną, skirti lėšų ugdymui, mokymui, įvairiems renginiams, bet, manau, pagrindinis Lietuvos atgimimo šaltinis yra bendruomenės. Savivaldybėse, ypač kaimiškose, veikia bendruomenės, kurios yra pasinaudojusios „Lyderio“ programos lėšomis. Per tą 10 metų, kai jos veikia, kaimo bendruomenėse matau didžiulių teigiamų pokyčių. Anksčiau jos daugiausiai lėšų prašydavo šarvojimo patalpoms įrengti, surengti minėjimus, šventes, kurios dažnai išvirsdavo į tradicinius „baliukus“. Dabar situacija pasikeitusi.
Pavyzdžiui, šį pavasarį, kol neprasidėjęs darbymetis, mūsų krašte bendruomenės šventė 10 metų įkūrimo šventes. Rimtos organizacijos ir rimti miestai gali pavydėti tokių švenčių, kurios vyksta Pasvalio ir Panevėžio rajonu bendruomenėse. Pirmiausia yra pateikiamos veiklos ataskaitos, apdovanojami šviesiausi žmonės, gražiausių sodybų šeimininkai, aktyviausi visuomenės nariai, įvardijami žmonės, kurie nesitvarko, jie viešai paraginami tvarkytis. Tada koncertuoja vietos jaunimas – vaikai, anūkai ir patys bendruomenininkai, ir tik po to būna šventinė dalis, kur stalai nelūžta nuo alaus ir degtinės, kaip buvo prieš 10 metų. Reiktų dar rasti europinių lėšų sporto salių, kultūros namus renovavimui. Neretai žmonės pyksta, kad kultūros namai dirba tik epizodiškai, yra šalti ir į juos negali ateiti kada nori. Jeigu sudarysime sąlygas bendruomenėms klestėti, jeigu bus renovuoti kultūros namai, sutvarkyta infrastruktūra, jei bus didinamas užimtumas, Lietuva dar turi perspektyvų. Reikia sureguliuoti teisinę bazę, kad alkoholis būtų sunkiau prieinamas, efektyviau kovojama su kontrabanda ir į kovą įtraukiami visi bendruomenės nariai.
Todėl ir su jų pagalba turime neužauginti alkoholikų kartos. Kiekvienas kaimas turi savo šviesuolius, menininkus, ūkininkus ir... alkoholikus, kurie neduoda ramybės. Jie paprastai sėdi miestelio centre ir „kuria“ miestelio vaizdą. O alkoholio gamintojai deda visas pastangas įtikinti paauglį, kad gerti yra vyriška. Visa reklama – jos informacija, dizainas yra nukreiptas būtent į vaiką – 10–15 metų paauglį, kurį siekiama padaryti mėgstantį paragauti – legaliai ar nelegaliai. Jeigu jaunuolis, paauglys bent vieną kartą per mėnesį paragauja alaus ar kito gėrimo, tai reiškia, kad jis jau bus JŲ. Jis tampa vartojančiu alkoholį. Vaikas reklamose nuolat mato – jeigu vartosi alkoholį, būsi stiprus, būsi vyras, būsi pagarboje, patiksi moterims. Iki šiol reklama buvo tokia: jeigu su cigarete dantyse ir kvepiantis alumi – esi vyras.
Reikia viską daryti, kad jaunoji karta užaugtų sveika ir sėkminga, kuo mažiau vartojanti alkoholį, blaivininkė. Blaivininkas – tai žmogus, kuris vartoja laiku, tinkamoje vietoje, nedaug ir silpnesnius gėrimus.
Komentarą parengė Antanas Matulas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
