Natūralu, kad tokiame įelektrintame kontekste stiprėja susipriešinimas, žmonės vis aštriau reaguoja net į mažiausius dirgiklius, o ką jau kalbėti apie vertybines takoskyras: už ar prieš Stambulo konvenciją, ar partnerystės instituto įteisinimą.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį į aspektą, kuris šių audringų diskusijų sūkuriuose neretai lieka pražiūrėtas – šias stiprias reakcijas sukelia ne tiek patys vertybiniai klausimai, kiek į juos reaguojančių žmonių karantininis nuovargis.
Todėl šiuo tekstu noriu visus pakviesti patyrinėti savo psichologinę būseną, įvertinti patiriamą stresą ir pasirūpinti savimi, tai yra, pamėginti atrasti balansą šiame sudėtingame laike. O jeigu niekaip negalite to padaryti – ar tikrai verta veltis į viešas diskusijas?
Diskusija – ne visada geriausia išeitis
Dabar populiaru kviesti diskutuoti, tarytum diskusija visomis aplinkybėmis užtikrintų vien teigiamus rezultatus. Iš tikrųjų ilgalaikio nuovargio sąlygomis diskusija gali tik dar labiau paskatinti susipriešinimą. Apie tai kalba grupių poliarizacijos fenomenas, pasak kurio, diskusijos metu žmonių pirminės nuostatos neretai dar sustiprėja ir radikalizuojasi. Taip yra todėl, kad kritinėje situacijoje žmogui saugiau šlietis prie panašiai mąstančių žmonių grupės, o kad jai priklausytų ir nebūtų išmestas, žmogus linksta vis stipriau pritarti joje vyraujančiai nuomonei. Priklausymas grupei sunkiu metu gali tapti svarbesniu nei tiesa.
O jeigu greta to diskutuojantieji dar negeba užtikrinti kultūringos diskusijos ir atsineša didžiulį neigiamų emocijų bagažą – tokia diskusija pasmerkta nesėkmei. Geriau tokiu atveju ne komentarus rašyti, o apskritai nuo interneto atsijungti ir eiti ilsėtis. Pailsėję – pamiegoję, pavalgę, pavaikščioję gamtoje – tampame pajėgūs geriau suprasti savo ir kito žmogaus emocijas, ir pamatyti santykį su kitu žmogumi tarsi iš šono. Didelė tikimybė, kad pailsėję suvoksime, jog problema slypi ne kitame žmoguje ir ne jo kitoniškume, o mumyse, mūsų patiriamuose sunkumuose. Ir suprasime, kad kitiems paskelbtas internetinis karas mums nepadės geriau jaustis, bet tik dar labiau išbalansuos.
Pailsėję – pamiegoję, pavalgę, pavaikščioję gamtoje – tampame pajėgūs geriau suprasti savo ir kito žmogaus emocijas.
Be to, ateis laikas, kai pandeminė situacija pagerės ir daugeliui dabar garsiai viskuo besipiktinančiųjų atrodys, kad nevertėjo taip plūstis. Tačiau ištartų žodžių nebeatsiimsite. Nuoskaudos ir susipriešinimas liks ilgam.
Reikia suprasti, kad išlieti emocijas viešai, nukreipiant jas į kitus žmones, yra vienas primityviausių išgyvenimo mechanizmų. Ne tik primityvus, bet ir neveiksmingas. Todėl psichologai ir pataria ieškoti kitų būdų savijautai pagerinti: sportas, meditacija, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos, miego režimas, subalansuota mityba, savo pykčio priežasčių suvokimas ir išsikalbėjimas psichologo kabinete.
Žinoma, emocinis raštingumas kol kas nėra stiprioji mūsų visuomenės pusė. Todėl svarbu laikytis informacinės dietos – jei tik pajuntame, kad įtraukia ir nuneša emocijų srovė – geriausia būtų iškart atsitraukti, atsijungti. O jei laiką visgi leidžiame internete – verta paieškoti subalansuotą požiūrį teigiančių autoritetų, kurie nepasiduoda nei vienai radikaliai pusei, bet, atvirkščiai, vengia emocingo kalbėjimo ir kviečia susikaupti, nusiraminti.
Kaip išlaikyti balansą?
Siekiant vidinę ramybę taip pat svarbu aiškiai įvertinti sąlygas, kuriomis dabar gyvename, ir suprasti jų padarinius.
Apie juos šiandien galima spręsti iš perpildytų psichologų darbo grafikų. Tiesa, psichologų konsultacijos ir prieš pandemiją buvo prieinamos tik mažesniajai daliai Lietuvos žmonių, bet dabar, kai jos, galima sakyti, tapo gyvybiškai reikalingos – psichologai tiesiog apgulti ir dažnu atveju nebeturi nei vienos laisvos valandos ką nors papildomai priimti. „Depresijos gydymo centre“ vis siūlome nemokamas konsultacijas, tačiau jos išgraibstomos per pirmas minutes vos paskelbus registraciją internete. Šį tą siūlo ir valstybė – veikia puslapis pagalbasau.lt, Visuomenės sveikatos biuruose pradėta teikti trumpalaikė psichologinė pagalba. Bet tai tik lašas pervargusių, poilsio nuo darbo nebeskiriančių žmonių jūroje.
Ir jeigu neturite galimybės pasikalbėti su psichologu, vis tiek galite užsibrėžti sau tikslą – siekti balanso.
Ir jeigu neturite galimybės pasikalbėti su psichologu, vis tiek galite užsibrėžti sau tikslą – siekti balanso. Pasitelkiant metaforą, galima sakyti, kad dabar mums tenka eiti virš bedugnės ištiestu lynu. Natūralu, kad išlaikyti pusiausvyrą trukdo stiprūs vėjai, tačiau būtina dėmesį suteklti į tikslą judėti pirmyn ir saugiai tuo lynu pereiti. Taip ir su mūsų diskusijomis, į kurias stačia galva nerti – tai pasiduoti vienam iš tų vėjų ir prarasti balansą. Galų gale, jei ne dėl savęs, tai bent dėl kitų reikėtų stipriai pagalvoti prieš rašant bet kokį komentarą. Kovodami už idėjas nepamirškime, kad už yra konkretūs žmonės, kuriuos galima įskaudinti.
Homoseksualūs klientai psichologo kabinete dalinasi, kad stebėdami viešąją erdvę jaučiasi nesaugūs. Ir išties, kas gali garantuoti, kad vieši užgauliojimai galiausiai neperaugs į konkrečius priešiškus veiksmus? Tad ir norisi visų klausti – galbūt galime susitelkti, kad mūsų visuomenėje visiems būtų saugiau? Sustokim, nurimkim ir pamąstykim, kas su mumis vyksta, iš kur tiek pykčio?
O tiems, kurie šiandien jaučiasi nesaugūs, noriu pasakyti: neabejokite savimi, tai, ką jūs jaučiate, yra tikra ir pagrįsta, tai nėra joks išsigalvojimas. Išsigalvoja veikiau tie, kurie nepažindami savo emocijų ir nesugebėdami įvertinti nuovargio, jį nukreipia į kitus ir išreiškia radikaliais požiūriais bei pareiškimais.
Antanas Mockus yra psichologas, „Depresijos gydymo centro“ įkūrėjas.
