33 kasdien – tiek naujų smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių buvo sukuriama Lietuvoje pernai metais. Smulkiųjų verslų kūrimasis neabejotinai yra sveikintinas dalykas, nes tai tvariausias kelias sprendžiant gyventojų užimtumo klausimą ir stiprinant šalies ekonomiką. Tačiau kylantį džiaugsmą temdo abejonės, ar verslą pradedantys gyventojai nepasmerkia savęs sizifiškam darbui?
Toli ieškoti nereikia – kiekvienas savo aplinkoje rasime vegetuojančio ir niekaip į tvaraus augimo fazę nepereinančio smulkaus verslo pavyzdžių. Tą nemaža dalimi lemia objektyvios priežastys, kurių neturėtų ignoruoti kiekvienas, apsisprendęs kurti smulkųjį verslą.
Kaip rodo statistika, dauguma naujų smulkiojo verslo įmonių tradiciškai kuriasi mažmeninės prekybos sektoriuje. Naujokus šis sektorius vilioja tuo, kad ten yra sąlygiškai neaukštas įėjimo slenkstis ir nėra būtinos didelės pirminės investicijos. Tačiau toks verslas dažniausiai orientuojasi į vidaus rinką, o ji Lietuvoje yra sekli.
Taip, mes dar esame „nuolaidos pirkėjai“, netingintys pigesnių kasdienių prekių nuvažiuoti į kaimyninę šalį, tačiau daugėja pirkėjų, kuriems kaina nebėra svarbiausias kriterijus.
Žinoma, mažiau nei 3 mln. gyventojų yra gerokai smulkųjį verslą ribojantis veiksnys. Tačiau klysta tie smulkieji, kurie mano, kad šioje situacijoje jie nieko negali pakeisti. Yra bent du keliai, kaip galima šiuos ribojimus apeiti. Pirmiausia – savo mažumą vietos vartotojui pateikti kaip privalumą.
Labai dažnai smulkieji vegetavimą grindžia tuo, kad jie nėra pajėgūs konkuruoti kaina. Taip, mes dar esame „nuolaidos pirkėjai“, netingintys pigesnių kasdienių prekių nuvažiuoti į kaimyninę šalį, tačiau daugėja pirkėjų, kuriems kaina nebėra svarbiausias kriterijus. Jie nori kokybės, autentiško bendravimo ir žinovo patarimo.
Neseniai „Swedbank“ užsakymu atliktos viešosios nuomonės tyrimo duomenimis, 44 proc. apklaustųjų, perkančių iš smulkiųjų Lietuvos gamintojų ir prekybininkų, nurodė perkantys dėl to, kad gali įsigyti aukštesnės kokybės prekių ir paslaugų, o 23 proc. iš vietos smulkiųjų perka, nes sulaukia daugiau dėmesio.
Smulkieji verslai neturėtų konkurencinio pranašumo grįsti vien kainos kriterijumi, vietoje to – augintis „savo“ pirkėją, kuris vertintų galimybę bendrauti su pačiu verslo savininku, kuriam būtų įdomu, iš kur ant prekystalio atkeliauja prekės, ir kuriam būtų artima idėja pirkti iš smulkiųjų verslininkų.
Tam dabar Lietuvoje labai palankus metas. Šalyje jau galime matyti besiformuojančios naujos vartotojiškos kultūros apraiškų – gyventojai pradeda suprasti ryšį tarp stipraus vietos verslo ir stiprios šalies ekonomikos, todėl daugėja smulkiojo verslo sąmoningo palaikymo. Be to, ir mūsų apklausa rodo, jog gyventojai mielai turėtų „savo“ tiekėjus. Net 55 proc. apklaustų gyventojų, kurie perka iš smulkiųjų verslininkų, atsakė turį „savo“ tiekėją, o 20 proc. norėtų tokį turėti.
Gyventojai pradeda suprasti ryšį tarp stipraus vietos verslo ir stiprios šalies ekonomikos, todėl daugėja smulkiojo verslo sąmoningo palaikymo.
Kitas plėtros ir galimybių kelias – peržengti Lietuvos ribas. Smulkusis Lietuvos verslas mažai išnaudoja e. prekybos teikiamas galimybes, kurios leidžia be didelių pastangų (tiesa, pradinės investicijos bus reikalingos) iš mažo ir lokalaus tapti platesniam pirkėjų ratui ir tarptautiniam vartotojui prieinamu verslu.
E. prekybos mastai auga itin sparčiai visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Pernai e. prekybos apimtys Lietuvoje buvo beveik penkiskart didesnės nei prieš penkerius metus. Smulkusis verslas turėtų judėti kartu su šiuo apsukas didinančiu e. prekybos traukiniu.
Antanas Sagatauskas yra „Swedbank“ Verslo klientų tarnybos vadovas
