Viena vertus, temos plėtojimas nestebina: ji – it lengvas kąsnelis kritikai, juk įsibėgėjant tvarkymui svarbu spėti pabadyti pirštais į infrastruktūrą, kuri dešimtmečiais buvo visų pamiršta, o ir kontrastas tarp naujo tako ir ant trisdešimtus metus skaičiuojančių ištrupėjusių plytelių nupieštos linijos – išties reikšmingas. Kita vertus – norisi kalbėti faktais, neužgožtais emocijų, kurias, matyt, sukelia iš seniau užsilikęs nusivylimas ar neišsikalbėjimas. Sakyti viską taip, kaip yra.
Tikrai esu dėkingas ponui Jakučiūnui už jo mintis ir suprantu pasipiktinimą – aš pats, kaip ir dažnas dviratininkas, matau daugybę problemų ir mindamas mintyse keikiu kadaise padarytus sprendimus, tačiau noriu patikinti: Vilniui dviratininkai rūpi, ir susisiekimo dviračiais klausimais dar niekada nebuvo dirbama tiek, kiek dirbama dabar.
Pirmiausia, mieste niekas neignoruoja fakto, kad takų būklė toli gražu dar nėra gera, tačiau link geresnės jos judama tiek sparčiai, kiek dar nebuvo judama niekada. Pradedant šimtais tvarkomų bortelių, nelogiškų ženklinimų, ištrupėjusių dangų ar trinamų linijų nuo šaligatvių, baigiant 12 km naujų asfaltuotų takų, tiesiamų šiemet (anksčiau per metus pavykdavo nutiesti vos vieną kitą kilometrą) ir dar trigubai daugiau projektuojamų atkarpų. Noriu patikinti: apsukos tik didės, ir sustoti net nesvarstoma.
Pastaruosius metus intensyviai dirbama, kad takai būtų sujungti į tinklą ir fragmentuotų atkarpų ilgainiui nebeliktų, tuo tarpu anksčiau miestas pasitikėdavo daugiausia privačių plėtotojų tiesiamais takais, kurie kaip staiga prasidėdavo, taip staiga ir baigdavosi. Taipogi prieš kokį dešimtmetį chaotiškai nupaišytos baltos linijos ant šaligatvio – neapsiverčia liežuvis to vadinti dviračių takais – iš lėto dingsta, o vietoje jų projektuojami nauji raudoni kilimai dviratininkams – asfaltuoti dviračių takai.
Kviečiu pagalvoti ir apie tai, jog dviračių, pėsčiųjų, o ir viešojo transporto eismas pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų realiai mieste buvo tarp šalutinių klausimų – iš esmės rūpėta tik kaip padidinti gatvių pralaidumą ir sureguliuoti šviesoforus, kad būtų mažiau kamščių (kas, pagal vadovėlines tiesas, tik daugiau jų sukūrė). Tačiau šiandien miesto vadovai užduoda kitą toną ir situacija keičiasi, o ir pats pokytis tik įsibėgėja – nuo dešimčių kilometrų dviračių takų ir šaligatvių, iki šimtais skaičiuojamų naujų viešojo transporto priemonių.
Ar nėra šis pokytis per lėtas? Veikiau pavėluotas. Daugybę metų dviratininkų idėjos buvo ignoruojamos, tačiau jau keletą metų į jas įsiklausome ir siekiame įgyvendinti, nes mums rūpi padaryti geriau.
Papasakosiu istoriją iš realaus gyvenimo: prieš dvejus metus pradėjęs dirbti pastebėjau, kad visiems atrodo normalu tiesti takus vien iš trinkelių (dabar tokie takai – veikiau išimtis dėl po jais esančių tinklų, ir beveik nebeliko tokių priežasčių, kaip tiesiog nenoras kažką daryti kitaip), o ir stulpas vidury dviračių tako neatrodė problema. Tad nuvykus į objektą, diskusija su kelininkais buvo maždaug tokia:
- Nukelkite stulpą nuo dviračių tako.
- Nėra kur, – sakė man darbų vadovas.
- Nukelkite į gatvę – čia visai daug vietos, – atsakiau.
- Juk ten važiuoja mašinos, – pasipiktino jis, – stulpas trukdys!
- O taku važiuoja dviratininkai, tad kodėl jiems turi trukdyti stulpas?
Galiausiai, tąkart stulpas rado kitą vietą, kur netrukdo niekam.
Ką norėjau pailiustruoti šia neišgalvota istorija? Tai, kad gyvename jaunoje šalyje ir jaunoje savivaldoje, daug ko dar tik mokomės ir dirbame kasdien su daugybe žmonių, kad tie pokyčiai įvyktų. Pirmaujantiems šioje srityje olandams ar danams pasiekti tai, ką jie turi šiandien, užtruko apie tris dešimtmečius, o mes, matydami juos, vytis turime žymiai sparčiau.
Vis dėlto, šiandien stulpai atsiranda nebent ant dviračių ir pėsčiųjų tako ribos, tik jeigu jau kitaip tikrai neįmanoma. Anksčiau 2-3 cm bortelis sankryžoje niekam nekliuvo, šiandien ne tik visi rangovai žino, kad bortelis turi būti lygiai su danga, bet ir pradedame tradiciją jų iš viso atsisakyti dviračių takuose. Maži, bet svarbūs dalykai.
Prie šio pokyčio kiekvienas galime prisidėti kasdien – kalbėdami su draugais ar kolegomis, diskutuodami svarstant projektus (kviečiame, atvykite!) ar siūlydami sprendimus.
O ir kokybės pokytis turi įvykti visų galvose: nuo miesto plėtros ar eismo planuotojų – iki biurus ar butus statančių plėtotojų, nuo sprendimus priimančių politikų – iki lapus ar sniegą šluojančių darbininkų, nuo projektuotojų iki statybininkų, nuo „specialistų“, įrašančių į taisykles prievolę dviratininkams nulipti nuo dviračio kiekvienoje perėjoje – iki derintojo, kuriam trinkelės take neatrodo kažkas blogo. Galiausiai nuo vairuotojų, kuriems normalu parkuoti automobilį ant šaligatvio ar „papypint“ dviratininkui, nes ego netelpa 3,5 metrų juostoje. Prie šio pokyčio kiekvienas galime prisidėti kasdien – kalbėdami su draugais ar kolegomis, diskutuodami svarstant projektus (kviečiame, atvykite!) ar siūlydami sprendimus.
Gera konstatuoti, kad per pastaruosius dvejus metus požiūriai pasikeitė į gera – sostinės vadovai ir politikai supranta investicijų į dviračių ir pėsčiųjų infrastruktūrą prasmę, projektuotojai sparčiai mokosi, miesto planuotojai daugiau galvoja apie dviratininkų interesus ir bent jau savivaldybės įmonės, kurios valdo tinklus, trinkelių nebereikalauja.
Kita vertus, suprojektuoti tikrai patogią ir gerą infrastruktūrą užtrunka ne vienerius metus, ypač, kai projektuojamos ilgos esminių jungčių atkarpos, kuriose – stulpai, šlaitai, gatvės, šviesoforai, šilumos ar elektros tinklai, sklypus pasididinę savininkai ir dar tuzinas kitų iššūkių. Tačiau ir projektavimas įsibėgėjo, ir nesustos dar keletą metų, kaip ir realiai vykdomi darbai.
Vienas iš ryškesnių pono A.Jakučiūno išsakytų nuogąstavimų – kad negalvojama, kaip sujungti gyvenamuosius rajonus su centru, o viskas daroma tik „turtingiems“ centro gyventojams, o ir tik rekreacijai. Pirmiausia, kviečiu užsukti į www.vilnius.lt/dviraciai, kur keliame visus planus, pasižvalgyti po žemėlapį, kurį atnaujiname įvairiausiais informacijos sluoksniais. Iliustracijai keletas projektų, ties kuriais dirbama, kad bent pagrindinės jungtys būtų įgyvendintos mieste:
– takas palei Pilaitės pr. ir T.Narbuto g. nuo Senojo Pilaitės kelio iki Konstitucijos pr. yra projektuojamas ir darbininkus išvys kitąmet. Juo galės naudotis Karoliniškių, Pilaitės, Viršuliškių, Justiniškių ir kitų aplinkinių rajonų gyventojai patekimui link centro;
– takas palei Ukmergės g. nuo Vakarinio aplinkkelio iki Konstitucijos pr. irgi pradėtas projektuoti ir taps pagrindine jungtimi Fabijoniškių, Šeškinės, Pašilaičių, Perkūnkiemio ar net Tarandės gyventojams;
– Neries Senvagės takas, sujungsiantis Linkmenų g. su Ozo ir Kalvarijų gatvėmis – bus Santariškių, Baltupių ir kitų šalia esančių rajonų jungties į miesto centrą tąsa;
– Dviračių trasa P.Vileišio g. – Antakalnio bei Saulėtekio vartaiį miesto centrą;
– Geležinkelio bei Algirdo gatvėmis numatyti takai–pagrindinė Naujamiesčio jungtis.
Visa tai – nepopieriniai planai, o realūs darbai rengiant techninius projektus tam, kad darbai prasidėtų kitąmet. Galima vardinti toliau – pradedamos projektuoti jungtys per Žalgirio, Rinktinės, Giedraičių, Minties, Tuskulėnų gatves. Žinoma, ir iš dalies rekreacinės „Eurovelo“ tinklo jungtys link Trakų ir Europos parko irgi sulauks dėmesio.
Grįžkime prie miesto vadovų iškeltos ambicijos – sujungti visas pagrindines dviračių trasas 2020 metais. Palaipsniui miesto takų jungtys nebebus fragmentuotos, kaip yra dabar. Tai įvyks jau visai apčiuopiamoje ateityje. Projektuojame ir projektuosime vis daugiau, kad galimybė patogiai judėti dviračiu vis artėtų prie vietų, kur žmonės gyvena ir dirba. Nepamirštame ir dviračių stovų (beje, kviečiame siūlyti vietas, kur jų trūksta) – per artimiausius dvejus metus jų mieste atsiras keli tūkstančiai.
Tikiuosi, atsakiau bent į dalį kylančių klausimų ir nuogąstavimų. Ši tema yra tokio dydžio, pločio ir gylio, kad galime kalbėti valandų valandas. Ir mielai padiskutuosiu dar, ką galima būtų padaryti greičiau ir geriau, nes man iš tiesų rūpi.
Roma nebuvo pastatyta per dieną, ir, kad ir kaip norėtųsi, visų reikiamų dviračių takų per metus ar net dvejus nepavyko nutiesti. Tačiau darome viską, kad per artimiausius trejus metus dviračiu mieste susisiekti būtų ženkliai patogiau.
Antonas Nikitinas yra Susisiekimo dviračiais Vilniuje projekto komandos vadovas