Ar dviratis dviratis gali tapti pieštuku? Ar paviršius gali atrodyti gilesnis nei yra? Kas yra menas ir ar menininko paliestas objektas gali būti vadinamas menu? Į dar daugelį panašių bei kartais retorinių klausimų bandys atsakyti nauja laida.
Kadaise menas į visuomenę keliavo su šūksniu „Menas – buičiai!“, o prabėgus keliolikai metų galime rėkti: „Menas – žmogui!“.
Pirmiausia reikėtų pasveikinti šios idėjos autorius už iniciatyvą priartinti lietuvius prie meno. Kadaise menas į visuomenę keliavo su šūksniu „Menas – buičiai!“, o prabėgus keliolikai metų galime rėkti: „Menas – žmogui!“. Ne paslaptis, kad meno edukacija Lietuvoje vykdoma naftalinu dvelkiančiais metodais, mokykloje vaikai bandomi prifarširuoti sausos meno istorijos, o po pamokų tampomi po muziejus su nuobodžiais gidų pasakojimais. Todėl gal nereikėtų stebėtis, kai išgirsti, kad jaunuolis nesugeba atskirti kardinaliai skirtingų tapytojų (Klimto ir Monet). O ką jau kalbėti apie šiuolaikinio meno procesus, kurie net daugelį suaugusiųjų įspraudžia į tamsų kampą, todėl lieka garsiai pareikšti, kad tai nėra menas.
„Art-o-thlon“ projekte dalyvaujantys menininkai bandys pakeisti visuomenės požiūrį į meną bei patį menininką. Kūryba iš privačių studijų išeis į viešumą. Tačiau kyla kitas klausimas: ar toks kūrybos akto demistifikavimas yra naudingas pačiam kūrėjui bei procesui? Ar tai, kad menininkas apribojamas laiku arba konkrečia tema, nepakenkia kūrinio kokybei. Gal taip išgaruoja visas kūrybos magiškumas? Jau pirmoje laidoje viena kūrėjų komanda gavo komisijos pastabų dėl formalaus kūrinio neišbaigtumo, o kita, kad netilpo į skirtą laiką. Todėl toks procesas, įrėmintas taisyklėmis, tarsi išprievartauja kūrybos aktą. Menas, kuris dažniausia gimsta intuityviai, tokioje situacijoje priverčiamas tapti šiek tiek racionalus bei apskaičiuotas.
Dvylika menininkų iš skirtingų šalių, tarp jų ir Lietuvos, buvo atrinkti iš kelių šimtų kandidatų. Tačiau ne visi patekę į projektą jame pasiliko, vieni suprato, kad negalės aukoti tiek laiko, o kitus atbaidė laido vedėjas – skandalingasis Egmontas Bžeskas, kurį vienas menininkas net pavadino seksistu. Laidos rengėjų pasirinkimas sukėlė nemažai diskusijų. Vis dėlto ėjimas teisingas, toks projektas sunkiai skintųsi kelią į eilinį televizijos vergą ar muilo operų gerbėją. E.Bžesko veidas turėtų pritraukti į laidos gerbėjų ratą ir visiškai menu nesuinteresuotus, populiariosios kultūros gerbėjus bei tuos, kurių meno vertybių sąraše yra „69 danguje“, Butkutės knyga „Prarastas rojus“ ir t. t. Nors pradėdamas laidą vedėjas sakė: „Šiandien aš esu ne Bžeskas, o menininkas“, vis dėlto įvaizdžio atsikratyti sunku. Todėl daugelis kultūros gerbėjų skeptiškai vertina E.Bžesko pasirodymą tokiu amplua.
 |
Pirmojoje laidoje keturios menininkų komandos, sudarytos iš trijų asmenų, gavo po baltą drobę, tačiau galutinis rezultatas buvo labai skirtingas. Darbų temos vyravo nuo politikos, ikonų formavimosi iki populiariosios kultūros. Žiūrovai gali stebėti pamažu gimstančius kūrinius, o menininkai juos stebina netradicinėmis technikomis, interaktyvumu bei performatyvumu. Vieni šaudė į paveikslą su Dalios Grybauskaitės atvaizdu, kiti savo kūrinį pavertė taikiniu ir atakavo jį kamuoliais, o viena komanda iš paveikslo sukonstravo trampliną, kuris tapo performanso dalimi. Kūrėjai neatsiriboja nuo žiūrovų, juos įtraukia į kūrybos procesą, paversdami jį komunikacijos forma.
Šis projektas užsidirbo dar vieną pliusą, nes pasikvietė kompetentingą komisiją, kuri pažėrė konstruktyvios kritikos bei argumentuotai išsakė pastabas, o kūrėjai stengėsi apsiginti bei tinkamai pristatyti savo kūrinį.
Kiekvienas menininkas atkeliavo su savo skirtinga patirtimi bei idėjomis. Vieni ims ir duos, kiti bandys nugalėti, kad galėtų pagyventi už mokesčių mokėtojų pinigus. Pastarasis noras buvo išsakytas Tado Maksimovo, tačiau laidos pabaigoje paaiškėjo, kad mokesčių mokėtojai labai nesupyko ir skyrė menininko komandai pirmąją vietą. Tai gal vis dėlto mes nesame tokie abejingi menui?
