Suprask, esame mes, Teisingi Žmonės, ir yra liumpenas, klaidingus sprendimus priimantys žmonės. Kas tie žmonės? Iš kur jie? Mane šitas klausimas intriguoja – šiame tekste seksiu liumpeno, Klaidingo Žmogaus, pėdsakais.
Kodėl Klaidingas Žmogus priima blogus sprendimus – ar jis neturi informacijos, o gal jis yra suklaidintas? Nusibraižykite priežasčių-pasekmių žemėlapį – patys įsitikinsite, kad Klaidingas Žmogus kažkada pats pasirinko neišmanėlio kelią. Kažkada jis pats nusprendė neperskaityti tų ilgų knygų, neieškoti tų nuobodžių teisės aktų. Galutinis sprendimas smegenis sinchronizuoti su televizija, į save dėti blogą maistą ir kvailinančią informaciją iš tikrųjų priklauso konkrečiam žmogui.
Gerovės sistema, kurioje manome gyveną, kartu yra ir bukinimo sistema. Sotus, saugus ir linksmas gyvenimas nėra neišvengiamai susijęs su asmenine kokybe ar asmeniniu indėliu į visuomenę. Komfortą kuriantiems daiktams įsigyti tereikia būti tinkamu darbo sistemos dalyviu – įsilieti į kokią nors struktūrą ir vykdyti instrukcijas. Automatizacija ir rutinizacija persmelkia absoliučiai viską.
„Mano teisė klysti“, – sako Klaidingas Žmogus. Mano teisė nesidomėti, mano teisė nutukti, mano teisė žiūrėti į auksu apipurkštą šūdą per TV ir pasirinkti neužuosti smarvės.
Sąmokslo teoretikai įtaria, kad vis mažesnis poreikis save kurti sąmoningai remiamas pramogine informacija. Masinės informacijos priemonėms skaitytojas ar žiūrovas yra tik vartotojas, kurio vartojimo aktyvumas tiesiogiai lemia kanalo pelną.
Visgi ne tik informacija yra prekė, bet ir elgesio modeliai. Mylėti, balsuoti, norėti ir pirkti – pozicijos įdiegiamos ne už ačiū.
Diegiamose pozicijose ir masinėje informacijoje tiesos kriterijus yra pašalinis, o melo – jo yra labai daug. Apgaunami kokybišką išsilavinimą turintys, ką jau kalbėti apie Klaidingą Žmogų.
Atrodo, kad Klaidingas Žmogus nenori būti geresnis – bet ir mano apibūdinta sistema nėra suinteresuota Klaidingo Žmogaus kokybe, jai aktualiau pačios savęs išsaugojimas ir vartojančių vienetų gausėjimas.
Ar kur nors baigiasi Klaidingo Žmogaus teisė eiti neišmanėlio keliu? Kol kas geriausias filosofinis atsakymas – baigiasi ten, kur prasideda mano teisės.
Bendruomenės ištekliai yra riboti. Primityviai padalinę išteklius per capita, dažniausiai pamato, kad tų išteklių negana patenkinti visų poreikius. Pvz., jeigu pirmadienį visi nuspręs nueiti pas okulistus, net aklas pamatys, kad okulistų niekaip negana. Bet jeigu bendruomenė paskirstys vizitus per 365 dienas, situacija bus kur kas geresnė. Taip ir su pinigais, pvz., sveikatos apsaugai: jeigu biudžetą padalintumėm kiekvienam asmeniškai, pamatytume, kad verčiau nesirgti. Nelinkiu sirgti ir turint suneštinį sveikatos biudžetą, bet mintis, kad bendra kasa naudojamasi pagal poreikį, kol kas yra sėkmingiausia ekonomiškai.
Kodėl Klaidingas Žmogus priima blogus sprendimus – ar jis neturi informacijos, o gal jis yra suklaidintas?
Taigi kol kitų sprendimai neeikvoja išteklių, kuriais pretenduoju pasinaudoti ir aš, viskas gerai – gerbiu visų teises klysti. Kai klystantis asmuo sunaudoja ar kėsinasi sunaudoti ir man reikalingus išteklius, būtų teisinga pareikalauti liautis, o dar geriau – atkurti nesąžiningai sunaudotus išteklius.
Matyt, visi norėtume, kad kitas turėtų „vidinį filtrą“, neleidžianti nesąžiningai pasinaudoti bendrais ištekliais. Bėda, kad tas filtras neatsiranda savaime, jis yra sukuriamas, įdiegiamas: tėvų, institucijų.
Bet kokių filtrų diegimas nėra lengva veikla. Atvirkščiai, tai didelės kontrolės ir savikontrolės reikalaujanti praktika, kuri labai tiesiogiai kertasi su laisve klysti. Teisingos ir neteisingos veiklos, pageidautinos ir nepageidautinos pozicijos – už kampo tyko cenzūra ir vis intensyviau ne tik Klaidingo Žmogaus gyvenime dalyvaujanti valstybė.
Ir visgi „valstybė“ – tik mirtingi žmonės, savo rankose sukaupę įgaliojimus perskirstyti išteklius. Nesena istorija dar pajėgi priminti, kokie tampa žmonės, prievartos būdu klaidingus požiūrius ir sistemas keičiantys teisingais.
„Kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį“ – siūlo Klaidingas Žmogus. Suprask, ir jūs, į mane pirštu bedantys, esate tokie patys pažeisti ar bent jau pažeidžiami.
Juk jūs, Klaidingo Žmogaus kritikai, esate iš tos pačios socialinės terpės, kaip ir Klaidingas Žmogus. Jūs, save pavadinę „Teisingais Žmonėmis“, esate kamuojami tų pačių silpnybių ir charakterio ydų. Jums, Teisingi Žmonės, priklauso egzistuojančios sistemos ir jūs jomis mėgaujatės, kad ir gėdydamiesi ar kritikuodami.
Nes visas puvėsis, esantis galvose ir elgesyje, yra sisteminis. Jo negali lokalizuoti, uždaryti, išpjauti. Visi mes esame to dalis: mes palaikome esamą situaciją ir naudojamės ja kai tik galime.
Klaidingi ir Teisingi Žmonės kartu susikūrėme sistemą, kuri ypatingai efektyvi vienoje srityje – mūsų darymo blogesniais, nei galėtume būti. Tokia sistema tol bus vertas kritikos, kol kritikos tebūsime verti kiekvienas iš mūsų.
