1939 m. Lenkijos situacija buvo viena iš pražūtingiausių visoje planetoje: šalis buvo atsidūrusi tarp dviejų grobuoniškų, neskrupulingų, ekspansinių totalitarinių režimų, siekiančių ją sunaikinti. 1939 m. Lenkija padarė viską, kad išvengtų vokiečių puolimo. Vokietijos grasinimų ir reikalavimų akivaizdoje Lenkija laikėsi tvirtai.
Metais anksčiau nutikęs Čekoslovakijos atvejis parodė, kad nuolaidžiavimais Hitlerio nenuraminsi. Todėl Lenkija užsitikrino galingų tarptautinių sąjungininkų paramą, kad atgrasytų Hitlerį nuo puolimo.
Žinoma, neišvengta ir nesėkmių. Galima pagrįstai teigti, kad Lenkija turėjo veiksmingiau persiginkluoti arba daugiau investuoti į savo motorizuotas pajėgas, tačiau tai, kas buvo padaryta, ko gero, ir buvo viskas, ką Lenkijos ekonomika tuo metu galėjo sau leisti.
-
Desantininkai Antrajame pasauliniame kare – pamokos, kainavusios tūkstančius gyvybių
-
Istorikai apie 1941 m. sukilimą: koks galėtų būti subalansuotas požiūris?
-
Vokietijoje prieš teismą stos šimtametis, buvęs nacių mirties stovyklos sargybinis
-
JAV perduoti Lietuvoje rasti II-ojo pasaulinio karo amerikiečių karių palaikai
Be to, Lenkija tikrai nebuvo vienintelė nenumačiusi, kad artėjančiame kariniame konflikte dominuos šarvuota technika. Todėl gana sunku pasakyti, ką dar tokioje situacijoje Lenkija galėjo padaryti, o kritikuoti šalį tokiomis aplinkybėmis būtų tapatu teiginiui, kad pati auka ir yra dėl visko kalta. Lenkija padarė viską, ką galėjo, bet šalis buvo atsidūrusi neįmanomoje padėtyje.
Nacistinės Vokietijos režimo taikiniu Lenkija buvo tapusi dėl daugybės priežasčių. Pirmoji ir svarbiausia buvo ta, kad Lenkijai priklausė teritorija, kurios norėjo Vokietija. Dalis jos, pavyzdžiui, provincija aplink Poznanę arba buvusi Vakarų Prūsija, iki 1918 m. priklausė Vokietijai ir ten gyveno vokiečių etninė mažuma.
Be to, Lenkija plytėjo teritorijoje, kurią Vokietija buvo numačiusi kaip savo būsimąją Lebensraum arba „gyvenamąją erdvę“ – teritoriją, į kurią Vokietija ketino plėstis.
Nacistinės Vokietijos režimo taikiniu Lenkija buvo tapusi dėl daugybės priežasčių. Pirmoji ir svarbiausia - Lenkijai priklausė teritorija, kurios norėjo Vokietija.
Buvo ir rasinių sumetimų. Lenkų, kaip slavų, nacių teoretikai nelaikė pageidaujamais dėl rasinių sumetimų. Žinant, kad Lenkijoje gyveno daug žydų, ji buvo laikoma perdėm judaizuota, o gyventojai – pernelyg mišrios rasės, kad būtų vertingi.
Taigi, nacių nuomone, Lenkijos sunaikinimas turėjo istorinį, teritorinį, ideologinį ir rasinį pagrindą. Esant tokiai situacijai, Lenkija buvo atsidūrusi išskirtinai keblioje padėtyje.
Visa tai, žinoma, prisidėjo prie didžiąja dalimi skaudžios Lenkijos patirties karo metais, ar tai būtų Varšuvos sukilimas, holokaustas ar 1939 m. kampanija. Todėl, palyginti su kitomis šalimis, pastarųjų laikų istorija yra tapusi ypač aktualia tema Lenkijoje vykstančiose diskusijose. Tam tikra prasme tai visiškai natūralu. Jei nebūtų nacionalinės traumos, nereikėtų apie tai ir diskutuoti.
Tačiau Lenkijos atveju vien tuo viskas neapsiriboja. Kiekviena šalis turi turėti „tinkamą naudoti istoriją“, savą naratyvą, paaiškinantį, kaip ji pateko į padėtį kurioje atsidūrė, kaip save suvokia plačiąja prasme ir kas yra jos žmonės.
Tuo tarpu Lenkijoje atvira diskusija apie neseną istoriją – turiu omenyje pirmiausia XX a. istoriją – realiai tapo įmanoma tik 1989 m., nes komunizmo sąlygotas gilus intelekto įšalas draudė bet kokį atvirą požiūrį šiomis temomis. Taigi, tokios diskusijos vis dar tęsiasi iki šių dienų, o naratyvas, tam tikra prasme, vis dar formuojamas, todėl ir diskusijos istorine tema vyksta taip karštligiškai ir aistringai.
Teigiama, kad Winstonas Churchillis yra pasakęs, kad „Istoriją rašo nugalėtojai“. Ir jis tam tikra prasme buvo teisus. Čia ir slypi Lenkijos problema. Pokario metais istoriją iš esmės ir rašė nugalėtojai. Britai, amerikiečiai ir sovietai pasirašė po savo karo laikų istoriją, ir vakarai, tarptautinėje arenoje jiems pritariančių kairiųjų padedami, iš esmės be jokios kritikos priėmė sovietinį naratyvą.
Lenkijos karo laikų istorijos nebuvo galima pasakoti, išskyrus atvejus, kai komunistinis režimas tai leisdavo.
Esant tokiai situacijai, bet koks atviras Lenkijos karo laikų istorijos vertinimas, kaip ir kalbos apie Lenkijos indėlį į sąjungininkų pergalę, būdavo veiksmingai nutildomos. Ir net lenkai išeiviai nesugebėjo praplėsti riboto nugalėtojų matymo.
Lenkijos karo laikų istorijos nebuvo galima pasakoti, išskyrus atvejus, kai komunistinis režimas tai leisdavo.
Dabar, kai po Antrojo pasaulinio karo jau gimė ne viena karta, pagaliau tapo įmanoma susidaryti sąžiningesnį vaizdą. Ir naujoji karta rašo savo istoriją. Kad tai vyksta Lenkijoje, rodo atviresnės diskusijos Lenkijos istorijos tema ir besiformuojantys nauji naratyvai.
Na, o priežastys akivaizdžios. Pirma, buvo atsikratyta ideologinių komunizmo akidangčių. Antra, kadangi nuo karo jau praėję daug metų, tuometinius įvykius jau įmanoma vertinti platesnėje perspektyvoje.
Būtent taip ir formuojasi istorija. Kiekviena karta iš dalies peržiūri ankstesnės kartos naratyvą.
Telieka savęs paklausti, kiek toli taip galima nueiti. Žinau, kad daugelį lenkų neramina tendencija, pastebima daugiausia anglosaksų pasaulyje, žodžius „nacis“ ir „vokietis“ vartoti kaip sinonimus. Jie baiminasi, kad pasaulis vieną dieną pradės manyti, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo kažkokie paslaptingi naciai, o patys vokiečiai buvo tik jų pirmosios aukos.
Tačiau manęs tai nebaugina. Vokietijos kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo ir holokausto aspektas yra tvirtai įsišaknijęs Vakarų istoriniame naratyve, ir ne be pagrindo. Puikiai suprantu, kodėl kai kuriuos lenkus jaudina tai, kad žodis „nacis“ vartojamas vienas pats atskirai, nes tuomet jis skamba tarsi pateisinimas, lyg visus blogus darbus būtų darę naciai, o patys vokiečiai nekalti.
Vis dėlto, manyčiau, kad taip interpretuoti kalbas apie istoriją būtų klaidinga. Žodžių „nacis“ ir „vokietis“ sinoniminis vartojimas tėra tingus būdas pasirinkti trumpesnį kelią, tačiau net ir tokiu atveju niekas rimtai neteigia, kad naciai nebuvo vokiečiai.
Turime suprasti, kad nei Sovietų Sąjunga, nei jos įpėdinė Putino Rusija niekada negebėjo atvirai kalbėti apie SSRS karo laikų istoriją.
Kalbant apie užmiršimo politiką, manyčiau, kad sovietų arba rusų pasirinktame karo laikų naratyve slypi opesnė problema, kaip ir dabartiniame Putino režimo siekyje kontroliuoti istoriją, kad pateiktų sau palankų karo laikų naratyvą, ištrinant sovietinius nusikaltimus.
Tai tolygu situacijai, lyg Vokietijoje valdžioje vis dar būtų aistringi Hitlerio rėmėjai, bandantys atkurti buvusio fiurerio kaip puikaus valstybės veikėjo ir oratoriaus reputaciją.
Kad ir kaip groteskiškai tai beskambėtų, turime suprasti, kad nei Sovietų Sąjunga, nei jos įpėdinė Putino Rusija niekada negebėjo atvirai kalbėti apie SSRS karo laikų istoriją. Iš to kylantis melas ir mulkinimas, manau, yra daug pražūtingesni ir sąmoningai kursto nesantaiką labiau negu kelių Vakarų žurnalistų ir mokslininkų tingumas.
Jei visi kartu siekiame apginti istorinę tiesą, turime išlikti tvirti kalbėdami apie tokius istorinius faktus kaip 1939 m. sovietų įsiveržimas į Lenkiją ar sovietų kaltė dėl Katynės žudynių. Manyčiau, kad šie mūšiai yra gerokai svarbesni.
Geopolitiniu požiūriu, šiuo metu Lenkijos padėtis yra geresnė negu buvo pastaruosius keletą šimtmečių. Tačiau Lenkija vis dar susiduria su iššūkiais bendraudama su savo kaimynėmis – agresyvia, į praeitį įsikibusia Rusija rytuose ir ES vakaruose, kuri, regis, nori visiškai pamiršti praeitį. Visgi, ji negali sau leisti vengti šio iššūkio.
Tekstas tuo pat metu publikuojamas Lenkijos mėnesiniame leidinyje „Wszystko Co Najważniejsze“, vykdant projektą realizuojamą kartu su Lenkijos Nacionalinės atminties institutu.
Rogeris Moorhouse‘as yra britų istorikas ir germanistas, šiuolaikinės Vidurio Europos istorijos specialistas, ypatingą dėmesį skiriantis nacistinei Vokietijai, holokaustui ir Antrajam pasauliniam karui. Knygos „Pirmieji stoję į mūšį: 1939 m. Lenkijos karas“ autorius.
