Sunkias moralumo ir pragmatizmo problemas sprendžiame bene kiekvieną dieną. Rugsėjo 16-ąją į Lietuvą po 11 metų pertraukos atvyksta kaimyninės Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kuris turėtų susitikti su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Lyg tyčia, rugsėjo 16 dieną sukanka 10 metų, kai Baltarusijoje dingo buvęs vicepremjeras, parlamento vicepirmininkas, buvęs Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos pirmininkas Viktoras Gončaras ir opoziciją rėmęs verslininkas Anatolijus Krasovskis. Dingusiųjų artimieji ir žmogaus teisių organizacijos įsitikinę, kad šie žmonės buvo pagrobti su Baltarusijos valdžios institucijų žinia. Panašūs įtarimai siejami ir su televizijos operatoriaus Dmitrijaus Zavadskio, taip pat buvusio vidaus reikalų ministro Jurijaus Zacharenkos dingimu. Visų jų dingimo aplinkybės Baltarusijos teisėsaugos organų nėra ištirtos. Tačiau ir be šių įtarimų autoritarinė A.Lukašenkos režimo prigimtis nekelia abejonių. Galima išvardyti daug kalintų žmonių pavardžių. Sužalotas ne vienas likimas. Šalyje gniuždoma opozicija, nevyksta demokratiniai rinkimai.
Tiesa, pastaruoju metu režimas kiek sušvelnėjo, ir Europos Sąjunga, reaguodama į tai, atnaujino politinius kontaktus su Baltarusijos oficialia valdžia. Tačiau juk padaryti nusikaltėliški veiksmai taip lengvai negali būti nubraukti, todėl kažin ar D.Grybauskaitė spaus ranką A.Lukašenkai džiugia širdimi.
Tačiau tiesa yra ir tai, kad suvesti sąskaitas su savo vadovais visų pirma turi kaimyninės šalies žmonės. Mūsų vaidmuo čia buvo ir visada bus labai ribotas. Kita vertus, akivaizdu, kad glaudesni ekonominiai santykiai būtų labai naudingi abiem šalims. Aktyvesnis abiejų kraštų žmonių bendravimas prasklaidytų propagandos dūmus ir galų gale pasitarnautų teisingumo atkūrimui gretimoje valstybėje. Manau, visas šias aplinkybes įvertino prezidentė D.Grybauskaitė, pareikšdama, kad yra pasirengusi priimti A.Lukašenkos kvietimą susitikti.
Tiesa, pastaruoju metu režimas kiek sušvelnėjo, ir ES, reaguodama į tai, atnaujino politinius kontaktus su Baltarusijos oficialia valdžia. Tačiau juk padaryti nusikaltėliški veiksmai taip lengvai negali būti nubraukti.
Valstybę valdantys politikai priversti žvelgti plačiau nei žmogaus teisių aktyvistai ar opozicijos atstovai. Prisiminkime: iki 1996 metų konservatorių vadovaujamos savivaldybės skelbė pareiškimus, kuriuose ragino tuometę LDDP Vyriausybę pripažinti Čečėnijos nepriklausomybę. Vis dėlto 1996 metais laimėję Seimo rinkimus konservatoriai tokio žingsnio net nesvarstė.
Net vienintelė pasaulio supervalstybė JAV pradėjo švelninti toną, matydama, kad akla konfrontacija yra bevaisė. Prezidentas Barackas Obama rašo laiškus Irano prezidentui Mahmoudui Ahmadinejadui, žiauriai susidorojančiam su opozicija ir neigiančiam holokaustą. Užsimenama apie galimybę „nuosaikesnius talibus“ įtraukti į Afganistano valdymą, susėsti prie dvišalių derybų stalo su Šiaurės Korėja. Vakarai atkūrė santykius su Libijos diktatoriumi Muammaru al-Gaddafiu. Net neverta kalbėti apie tradiciškai puikius Vakarų ekonominius ryšius su Kinija, kurios vadovai yra padarę daugybę baisių nusikaltimų žmogaus teisių srityje.
Moralės klausimai ypač slegia Lietuvos ir Rusijos santykius. Lietuvos politikai teisingai mano, kad geriausiai šie santykiai galėtų klostytis bendrų vertybių pagrindu. Tačiau tiesa yra tai, kad tarp šalių žioji vertybinė praraja, kuri artimiausiu laiku tik gilės. Lietuvą ir Rusiją sieja glaudūs ekonominiai ryšiai, todėl moralinio pobūdžio klausimus Lietuva kelia itin santūriai. Blogai, kad Lietuva pati neturi aiškesnės politikos opiais klausimais, tokiais kaip okupacijos žalos atlyginimas. Nenueinama toliau rinkiminių kai kurių politikų šūkių, o juk net ir čia būtų įmanoma kai ką nuveikti; aiškiai suformulavus pretenzijas ir garsinant jas tarptautiniuose forumuose, bent jau artėjant prie dvišalių derybų. Ir kitų klausimų, kuriuos reikia aptarti su Rusija, yra daug, pavyzdžiui, lietuvių tremties vietų įamžinimas, archyvų ir meno vertybių grąžinimas. Net ir apie sovietų Lietuvos kino studijos filmų kopijas, kurios laikomos Maskvoje, būtų galima pakalbėti. Dėl daugelio klausimų derybos būtų įmanomos. Tačiau jau dešimtmetį ir ilgiau jokie pokalbiai nevyksta. Kažin ar tai galima pateisinti vien moralios politikos taikymu tarptautiniams santykiams.
