Šis korupcijos skandalas leido socialistams ir kitoms pro-rusiškoms politinėms jėgoms proeuropietiškų partijų rankomis sukompromituoti integracijos su ES idėją. Kaip padėti Moldovai visiškai neiššvaistyti europinio potencialo ir toliau tęsti reformas tarp kurių kova su korupcija, privatizacija, teismų, prokuratūros ir viešojo sektoriaus reformos?
Moldovos kelias link asociacijos su Europos Sąjunga
ES Rytų partnerystės iniciatyva buvo pradėta 2009 m. su tikslu priartinti šešias kaimynines valstybes prie ES suteikiant paramą pro-demokratiškoms reformoms ir palengva integruojant šias šalis į laisvą ES prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą.
Istoriniame 2013 m. Vilniaus ES Rytų partnerystės susitikime, kuriame Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį su ES, Moldovos prezidentas Nicolae Timofti kartu su Gruzijos atstovais inicijavo sutartis. Dar prieš šį susitikimą Europos Komisija rekomendavo panaikinti vizų reikalavimus Moldovos piliečiams ir 2014 m. pavasarį Moldova tapo pirmąja ir kol kas vienintele ES Rytų partnere, kurios piliečiai laisvai keliauja ES šalyse, su sąlyga, kad viešnagė nėra ilgesnė nei 3 mėnesiai.
Asociacijos sutartis, kuri apima ir Laisvosios prekybos sutartį, tarp Moldovos ir ES buvo pasirašyta 2014 m. vasarą. Pilnam sutarties įsigaliojimui reikia visų ES šalių narių patvirtinimo ir šiuo metu ratifikavimo procedūros nacionaliniuose parlamentuose nėra atlikusios tik Belgija, Graikija ir Italija.
Sutarties įgyvendinimas yra didžiausias iššūkis, kadangi reikalauja ES teisinių normų ir standartų perkėlimo į nacionalinę teisinę. Neretai Asociacijos sutartis pasirašiusiose šalyse motyvacijos stygius reformų įgyvendinimui aiškinamas Europos Sąjungos nenoru suteikti narystės perspektyvą Rytų partnerėms. Be abejo, tai svarbu. Tačiau dažnai pamirštama paminėti, kad Asociacijos sutartis apima 80 procentų ES acquis. Sėkmingai įgyvendinus reformas, ES narystė bus tik formalumas, nes geri rezultatai nepaliks argumentų net labiausiai ES plėtrai besipriešinančioms šalims.
Moldovos politinis elitas yra draskomas ne tik asmeninių, ideologinių nesutarimų, bet ir vieningos nuomonės dėl šalies geopolitinės krypties nebuvimo.
Moldovos politinis elitas yra draskomas ne tik asmeninių, ideologinių nesutarimų, bet ir vieningos nuomonės dėl šalies geopolitinės krypties nebuvimo. Nuo 2001 m. iki 2009 m. Moldovos Komunistų partija su lyderiu ir šalies prezidentu Vladimiru Voroninu priešakyje balansavo tarp Briuselio ir Maskvos. Pavyzdžiui, 2005 m. santykių su Moldova pagerėjimo rezultate ES įsteigė Specialiojo atstovo Moldovai pareigybę ir atidarė Europos Komisjos atstovybę Kišiniove, taip pat pradėjo veikti ES pasienio pagalbos misija ties Moldovos ir Ukrainos pasieniu. Tačiau bet kokie postūmiai į priekį visada buvo lydimu rizikos būti nustumtais į šalį, kaip, pavyzdžiui, 2009 m. V. Voronino pasirašytu sutarimu su tuometiniu Rusijos prezidentu Dimitrijumi Medvedevu ir Padniestrės lyderiu Igoriu Smirnovu, pagal kurį V. Voroninas pripažino Rusijos svarbą konflikto dėl Padniestrės sprendime ir sutiko su Rusijos karių pasilikimu regione.
Tuo tarpu Moldovos visuomenė geresnę ateitį matė Europos Sąjungoje. Tai puikiai atsispindi 2009 m. parlamento rinkimų rezultatuose, kuriuose Komunistų partijai surinkus 45 procentus balsų, jai nepavyko užsitikrinti daugumos. Valdžią į savo rankas perėmė Aljansas “Už Europos integraciją”, kurį sudarė Liberalų demokratų partija, Liberalų partija, Demokratų partija ir Liberalų demokratų partija. Valdančioji koalicija aktyvi iki šiol, tačiau jos valdymas dažniau asocijuojamas su vidine nesantaika ir nuolatiniais skandalais, o ne rinkiminio pažado integruoti Moldovą į ES įgyvendinimu.
Demokratų partija kontroliuojama žiniasklaidos magnato Vladimiro Plahotniuko yra euroskeptiškiausia iš koalicijos partnerių ir pasisako už Moldovos balansavimą tarp Rytų ir Vakarų. Ši pasaulėžiūra atitinka V. Plahotniuko ir jo aplinkos verslo interesus, o partijos buvimas valdžioje išnaudojamas nepalankių reformų vilkinimui.
Kaip padėti Moldovai neiššvaistyti europinio potencialo?
Žvelgiant iš Lietuvos pusės, daugelis patirčių, kurias patyrė mūsų šalis besiintegruodama į ES gali būti naudingos Moldovai ir kitoms ES Rytų partnerėms. Lietuvos sėkmė slypėjo politinio elito vienybėje, kadangi narystės ES ir NATO buvo priimtos kaip socialinės gerovės ir saugumo garantai. Lietuva neatmetė ES keliamų reikalavimų, o žvelgė į juos kaip į geriausią būdą reformuoti šalies institucijas ir ūkį bei sugrįžti į Europą, kuriai priklausome.
Tokią vienybę sukurti Moldovoje, kuri stokoja nacionalinio identiteto be galo sunku. Dėl glaudžios istorinės praeities su Rumunija dalis gyventojų save laiko rumunais, kiti vis dar puoselėja atsiminimus apie Sovietų Sąjungą ir yra pro-rusiški, ir tik pamažu įsitvirtina moldoviška tapatybė, kuri asocijuojasi su dabartine Moldovos valstybe ir apsiriboja jos teritorija. Tapatybės formavimui ypatingai kenkia tai, kad gyventojai nesunkiai gali gauti Rumunijos (prieiga į Šengeno erdvę), Rusijos ir Ukrainos pasus. Skaičiuojama, kad apie 350–400 tūkst. gyventojų turi rumuniškus, virš 200 tūkst. rusiškus ir 100 tūkst. ukrainietiškus pasus, tai jau penktadalis visų 3,5 mln. Moldovos gyventojų.
Lietuva ir kitos po-sovietinę elito ir visuomenės transformaciją perėjusios šalys gali prisidėti prie Moldovos politinių partijų ir elito vystymo.
Lietuva ir kitos po-sovietinę elito ir visuomenės transformaciją perėjusios šalys gali prisidėti prie Moldovos politinių partijų ir elito vystymo. Dvišalės partinės konsultacijos, jaunųjų lyderių mentorystė, regioniniai susitikimai ir konferencijos bei integracija į ideologiškai artimų europinių judėjimų tinklus praplėstų Moldovos politikų supratimą apie principines teisinės valstybės vertybes ir suteiktų įgūdžių panašią praktiką taikyti namuose.
Moldovoje neesama valstybinio partijų finansavimo, todėl norėdamos išsilaikyti partijos negali išvengti priklausomybės nuo interesų grupių, kurios įtakoja sprendimų priėmimo ir vykdymo procesus. Įstatymo dėl partijų finansavimo iš valstybinio biudžeto, kuris pasiteisino Lietuvos atveju, priėmimas padėtų sukontroliuoti partijų tarnystę privatiems, o ne visuomenės interesams.
Moldova lyginant su Lietuva 1990-aisias metais pasižymi didesniu kvalifikuotų profesionalų galinčių įgyvendinti reformas skaičiumi. Tiesiog per pastaruosius metus visuomenė vystėsi nepaisant stagnacijos valstybės viduje. Moldovai išnaudojo galimybes keliauti ir pasisemti patirties užsienyje, tą ypač palengvino jau minėtas skirtingų pasų turėjimas. Tarptautinių programų gausa leidžianti studijuoti ir vystyti profesines veiklas užsienyje taip pat prisidėjo prie patirties ir įgūdžių kėlimo. Paminėtina ir tai, kad Moldovoje veikia itin stipri vidurinio lavinimo sistema, nors aukštasis mokslas vis dar skendi korupcijoje ir reikalauja teikiamų paslaugų kokybės kėlimo.
Moldovos institucijose ir pilietinės visuomenės gretose nestinga veržlumo ir energijos prisidėti prie reformų įgyvendinimo. Tačiau maži valstybės tarnautojų atlyginimai (minimalus atlyginimas Moldovoje nesiekia 100 eurų, o vidutinis yra apie 250 eurų) sulaiko patyrusius pilietinės visuomenės atstovus nuo valstybinės tarnybos, o kvalifikuoti tarnautojai nelieka ilgam laikui.
Visuomenės nusivylimas Aljansą “Už Europos integraciją” sudarančių partijų veikla tiesiogiai atsiliepia paramai dėl ES integracijos. Dabartinis 40 procentus siekiantis ES paramos rodiklis, lyginant su 72 procentų parama 2007 m. yra didelis pralaimėjimas valdantiesiems. Siekiant susigražinti visuomenės paramą, būtini rezultatai sprendžiant 1 mlrd. dolerių vagystės iš penkių šalies bankų atvejį. Politinės partijos turi pademonstruoti atsakomybę už jų akyse įvykusią vagystę ir surasti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn prisidėjusius asmenis.
