Judyta Tekingunduz: Ar nereikės prašyti Dievo išlipti iš medžio?

Bet revoliucijos visos baisios tuo, kad lekia galvos – kaltos, nekaltos ir šiaip pažiopsot atėjusios. Paprasčiausia darbo užmokesčio pertvarka net virto sąjūdžiu, kuris neaišku kam naudingas ir dėl ko kilo.

Su kuo tu? Kai manęs paklausia, su kuo aš šioje revoliucijoje, gimsta labai racionalus atsakymas, kurį lietuviškame filme herojus, į klausimą „su kuo tu – su raudonais ar baltais?“, net nemirktelėjęs atrėžė: „...aš? Su savo boba“.

Taigi aš – su savo mokytojais ir derantis, ir skaičiuojant, ir net nesutariant. Kas gi pasikeitė keičiantis atlyginimo sistemai?

Nors žadėta, kad atlyginimai kils nuo 2020 metų, jau dėl pačios skaičiavimo metodikos jie kilo nuo 20 iki 100 eurų, o kai kam net ir daugiau. Visi pamiršo švietimo profesinėms sąjungoms padėkoti už 20 ir 25 metų darbo stažo įvedimą, o tai įtvirtinta švietimo ir mokslo šakos sutartyje, kurią oponentai siūlo išmesti į šiukšlyną. Bet su ja mes galime išmesti ir išsiderėtas garantijas.

Įdėmiai sekiau švietimo bendruomenės elgseną etatinio darbo užmokesčio svarstymo metu. Štilis Ramiajame vandenyne. Visi elgėsi taip, tarsi būtų, kaip sako mūsų ugdytiniai, iki lemputės. Jokių pasiūlymų, piketų ar nepasitenkinimo. Priėmimo dieną, dėl viso pikto, plakatą nusipaišiau, maniau, stovės minia. Deja, plakato neprireikė, nes ir pagrindinio kovotojo prie Seimo neregėjau. Tiesa, pabėgiojo Seimo koridoriais, pakiršino opoziciją, patys dalyvavę derybose ir iš jų, sakyčiau, gėdingai pasišalinę, apkaltino kitus socialinius partnerius, neva, išdavusius jų tiesų reikalą. Kokį reikalą?

Kada reikėjo derybose laikytis kaip uola, paaiškėjo, kad ją kažkas iš smėlio pastatė. Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad derybininkas gerai skaičiavo, bet, deja, buvo paaukotas kaip ir profsąjunginė vienybė. Taigi į naują apmokėjimą aš žiūriu racionaliai. Kaip vyko derybos, taip ir turime. Darbo grupėje du profsąjungų atstovai ir aštuoni Švietimo ir mokslo ministerijos bei jai prijaučiantys. Kaip jums atrodo koks rezultatas?

Įdomu tai, kad pirmi rėkti pradėjo ir tie, kurių atstovai už viską balsavo teigiamai. Aš nesu didelė šio modelio gerbėja, visiems sakiau, kad jo autorius, Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas, „Zitai iš Mažeikių“, t. y. man, turės labai įrodinėti, kad jo reikia.

Džiaugiuosi ir panašia kitų bendražygių pozicija, kurie šioje situacijoje bando savo galvose pasidaryti SSGG analizę – stiprioji ir silpnoji pusės, galimybės ir grėsmės.

Stiprioji pusė

Taigi stiprioji pusė yra ta, jog pirmą kartą pasinaudota pasauline praktika ir įvertinta, kiek laiko dirba mokytojas kitus darbus. Skaudu girdėti, kai save laikantys švietimo korifėjais pradeda porinti, kad darbas bendruomenei nesvarbus, kad mokytojai turi dirbti viską dėl idėjos (pvz., verslininkų idėjos brangiai kainuoja).

Stiprioji pusė yra galimybė derėtis dėl savo atlyginimo, derėtis darbuotojų atstovams, formuotis demokratiškai aplinkai ugdymo įstaigose

Net oda šiurpsta išgirdus, kad mokytojai ir dabar neva neatidirba gaunamų pinigų, kad pasirengimas pamokoms – tai mokytojo reikalas ir pyksta už neva sujauktą švietimą. Atleiskite, bet man atrodo, kad jūsų galvose didelis ir itin susireikšminęs, didybės manija sergantis jovalas.

Stiprioji pusė yra galimybė derėtis dėl savo atlyginimo, derėtis darbuotojų atstovams, formuotis demokratiškai aplinkai ugdymo įstaigose. Ir kad startavus klasės krepšeliui, kurį apsukrūs gudručiai vėl bando paversti mokinio krepšeliu, perpildytose klasėse, dėl kurių šiurpsta higienistai ir Lietuvai prieš pasaulį turėtų būti gėda, vaikų skaičius normalizuosis.

Visose taip vadinamose elitinėse mokyklose neteko regėti tokio inkubatoriaus. Jų pranašumas ir yra tas, kad ten vaikui skiriama daugiau dėmesio.

Silpnoji pusė

Silpnoji pusė yra ta, kad Švietimo ir mokslo ministerija manė, kad visi plos iš džiaugsmo ir naująją tvarką sutiks su dideliu uolumu. O uolumo lyg ir nebūta – labai didelis iššūkis pristabdė entuziazmą.

Žinau vieną vadovą, kuris iš to uolumo tiesiog išskrido į šiltus kraštus pailsėti – mokslo metų ir darbų pradžioje, darbuotojus palikęs be atlyginimų. Štai jums ir atsakingas požiūris į dirbantį žmogų. Per didelis pasitikėjimas ugdymo įstaigų vadovais ir per didelė jiems užkrauta atsakomybė. Jų nuožiūroje liko dauguma abejotinų pozicijų. Atseit palikta vietos kūrybai. Bent taip teigė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas pasitarime Naujojoje Akmenėje.

Bet kai reikia skaičiuoti atlyginimus, prasideda aritmetika ir tik anekdote du plius du bus tiek, kiek reikia. Čia ir išlindo visos buvusio apmokėjimo spragos. Nepotizmas bado akis, noras taupyti mokytojų atlyginimų sąskaita toks gajus, kad net verkti norisi.

Save gerbiantys vadovai atliko visus namų darbus: parengė darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkas, įteikė pranešimus darbuotojams apie pasikeitusias apmokėjimo už darbą sąlygas, susiderėjo su socialiniais partneriais, parengė darbo sutarčių priedus pagal šiuolaikinius reikalavimus ir šiandien konstatuoja – viskas gerai.

Bet yra kita pusė – su dideliu nenoru derėtis. Atrodo, kad galvą nupjaus su visa karūna, jeigu ugdymo įstaigos vadovas pasitars ir aptars. Griebiamasi visokių gudrybių, spaudimo, žeminimo. Savęs sureikšminimas toks didelis, jog suvokti, kad skirstomi ne asmeniniai, o iš valstybės biudžeto skiriami pinigai – galva neneša.

Štai šitai daliai atsakingųjų – etatinis lyg peilis po kaklu. Jis atėmė komforto zoną, kurioje jie buvo dievai. Dar baisiau, kai taip atrodo ir atsakingiems savivaldybių atstovams. Dar viena silpna pusė – savivaldybių politikai, kurie mano, kad jų išlaikomose ugdymo įstaigose papildomai nereikia pinigų. O juk atsirado dvi kišenėlės, apie kurių egzistavimą skirstant šių metų biudžetą niekas negalvojo.

Taigi – reikia, o siūlymas išsiversti su skirtomis lėšomis, liaudiškai tariant, sumauna visą etatinio modelio idėją. Baisiausia yra tai, jog taupieji dažnai save laiko demokratijos saugotojais, inovacijų šviesos nešėjais, bet elgiasi taip, lyg būtų konservatizmo pradininkai.

Gerai paanalizavus, dažnai už jų kyšo nepotizmo ir net viešų bei privačių interesų konflikto ausys. Gerai, jei darbuotojai reiklūs ir profsąjungos stiprios. O jei ne? Juk gaji pažiūra, kad „aš dėl savo algos neisiu aiškintis, viena – bijau, kita – nepatogu“.

Taigi ir darbuotojui reikia pradėti elgtis kaip normaliam kapitalistinio pasaulio gyventojui – savo gebėjimus parduoti brangiau. O jei nepatogu, neverkšlenk, nes niekas kitas tavo gerovės nesutvarkys.

Grėsmė

Grėsmė yra ta, kad ši tema tampa rinkiminės kampanijos dalimi ir labai gaila, kad ypač tų politikų, kurie stipriai prisidėjo prie mokytojų luomo nuubaginimo ir paliko juos vegetuoti Europos paskutinėje vietoje.

Buvęs premjeras apgailestavo, kad po mūsų streikų, keliant atlyginimus, buvo sukelta ekonominė krizė. Pasaulio ekonomikos ekspertai išsižiotų ir nesusičiauptų, kadangi krizės priežastimi jie įvardijo bankų lobizmą, neatsakingą skolinimą ir tikrai ne Lietuvos pedagogus.

Dar „maloniau“ girdėti, kad diržų veržėjai, optimizacijos autoriai planuoja ateiti į valdžią ir viską panaikinti. Įdomu, ką? Etatinį pedagogų darbo apmokėjimo modelį ar savo veiklos pasekmes? Jei antrąsias – plotų visa Lietuva.

Grėsmė slypi ir lietuviškame skūpume. Rodos, ministerija taip puikiai suskaičiavo, kad antrojoje kišenėje, skirtoje pasiruošti lietuvių kalbos, matematikos ir pradinių klasių mokytojams, turi būti skirta bent 50 procentėlių nuo kontaktinių valandų, bet jos taip dažnai susitraukia iki minimumo.

Leitmotyvas – nėra pinigų, bet ar tikrai? O kur lėšos netolygumams išlyginti? Neteko girdėti, kad davė daugiau bent vienu procentėliu, o mažėjimo – apsčiai. Klasės vadovo valandos vėl stebuklingai traukiasi it ragana, įkišta į šaldytuvą.

Jei mano kontaktinės valandos dauginamos tik iš 37 ar net 33, tai nepykite aš į darbą 42 savaites tikrai neisiu. Nemoka ir neisiu

O paskui šauksmas – atlyginimai mažėja. Ir kaip jie nemažės? Juos sumažino ligi krizinio lygmens. Iš ŠMM ir profesinių sąjungų atstovų sudarytos etatinio apmokėjimo modelio koordinacinės grupės vietoje aš padaryčiau visuotinį vajų, tai yra patikrinčiau tas kišenėles, kurias vietiniai peliukai pragraužė. Būtų pasiekti visi šio modelio tikslai ir uždaviniai.

Galimybė

Galimybių yra, jeigu Švietimo ir mokslo ministerija turės vidinės pusiausvyros ir proto nepasiduoti politinėms intrigoms, gerai pergalvos visas ažiotažą sukėlusias pozicijas, o ypač visų, taip vadinamų, kišenėlių daugybą ir dalybą.

Jei mano kontaktinės valandos dauginamos tik iš 37 ar net 33, tai nepykite, aš į darbą 42 savaites tikrai neisiu. Nemoka ir neisiu. Penkias savaites tik ruošiu medžiagą ir dirbsiu bendruomenei.

Nereikia visokių abrakadabra. Sudauginkim pirma iš tiek, gautą sumą pridėkime prie kitų kišenių, tada gaukime savaitines ir dauginkim iš 42. Kiek bedėliosi, penkias savaites mano švarkas – be vienos kišenukės. Tiesa, ŠMM galvos jau pateikė atsakymą dėl šio rebuso, bet išeities taškas liko vadovų rankose.

Ir dar išanalizuoti neformalių mokyklų darbo apmokėjimo sistemą, nepalikti savivalei. Nenorą kištis jau pajutome, neva tai savivaldybių ugdymo įstaigos, išlaikomos iš aplinkos lėšų. O ten – daugiausiai nesusipratimų ir juos pakišti po bendrojo ugdymo įstaigų modeliu neišeina ir vargu ar pavyks. Nepadės ir tai, kad vienas iš reformos iniciatorių lankė muzikos mokyklą. Viena – lankyti, kita – organizuoti.

Skaudžiausia yra tai, kad dauguma muzikantų ir menininkų nėra unikalūs vadybininkai. Ten daug emocijų ir mažai pragmatizmo. Jeigu Švietimo ir mokslo ministerija parengs pagalbos ugdymui specialistų modelį gerai išanalizavę visus už ir prieš, etatinis gali pasiteisinti. Tada profesinės sąjungos galės pradėti derėtis dėl jų nuolat siūlomo pamokos įkainio didinimo.

Viską, ką dabar sudėliojote į sutartį, dirbote veltui. Ir net pyptelėti bijojote, nes nebuvo tikrojo pagrindo, už ką mokamas atlyginimas

Kai dabar siūloma nieko nedaryti, tik kelti koeficientą, man darosi net nesmagu. Kas iš to? Sakyčiau aš, kaip sako dauguma – vaikų mažėja, klasių komplektų taip pat, mažės ir pamokų, taigi ir vėl malsimės su ištiesta ranka prie vado kojų, maldaudami krūvio vardan geresnio būvio.

Ar neatsibodo, kolegos?

Kaip prašysime Dievo išlipti

Per didelius vaikų norus mano mama tramdydavo posakiu „Nevaryk, vaikeli, Dievo į grūšią“. Nematyti, kad kilo atlyginimai, jei nemažėjo pamokų krūvis, gali nebent aklas. Žinau, tuoj pasigirs argumentas – dabar turiu daugiau pareigų. Bet ar tikrai?

Juk viską, ką dabar sudėliojote į sutartį, dirbote veltui. Ir net pyptelėti bijojote, nes nebuvo tikrojo pagrindo, už ką mokamas atlyginimas. Svarbu gerai paskaičiuoti laiko sąnaudas, ar gebėsime tiek pareigų atlikti ir niekada nepasirašyti po sakiniu – „ir kitus darbus“. Tas darbas gali būti ir nuplauti šefo automobilį.

O svarbiausia, juk ne viskas matuojama pinigais. Pagaliau turi kilti ir jūsų vertybinės nuostatos, jos turi pakeisti baimę, nenumaldomą norą pataikauti, perdėtą lojalumą.

Profsąjungoms dabar šienapjūtė – padėti nariams derybose ir sudarant sutartis, palaikant moraliai ir žiniomis apie pasikeitimus, padėti suvokti, kad jų pozicija šiandien, tai geras uždarbis rytoj.

Juk niekas nesitars su bailiu ir prisitaikėliu. Gana varganą komforto zoną teks palikti. Socialiai atsakingai žiūrėkime ir į gimnazijų paverkšlenimus dėl prarastų priedų. Juos reikėjo seniai pakeisti priedais ikimokyklinukams, nes jie išmokė vaikus ne tik batukus užsirišti, pradinukų mokytojoms, nes jos ne tik išmokė skaityti ir rašyti, pagrindinių mokyklų pedagogams, nes jie ugdo motyvuotas asmenybes.

Negalima toje pačioje darbuotojų grupėje turėti išskirtinių išrinktųjų. Taigi nevarykime Dievo į medį, nemokėsim išprašyti, kad išliptų.

Judyta Tekingunduz yra Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinės sąjungos Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkė, istorijos mokytoja