Nuo 1918-ųjų, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, visos vyriausybės rūpinosi lietuvių tautos kultūra. Jos suprato, kad tauta gyva savo kultūra, kad politinė nepriklausomybė prarandama ir atgaunama, bet nė viena tauta, pradusi savo kultūrą, neprisikėlė iš numirusiųjų (geriausiu atveju istorijos analuose išliko jos vardas). Sava valstybė – savos kultūros garantas. Tai suvokė tarpukario Lietuvos politikai. Tada Lietuva nebuvo turtingesnė negu dabar.
Knygų lentyna tuometėje Lietuvoje tapo svarbiausiu inteligentiškumo požymiu, rūpintasi mokyklų steigimu. Vyravo šūkis: „Mokykis pats ir mokyk kitus!“ Tada buvo padėti tvirti lietuviškumo pamatai, jų neišklibino jokios okupantų pastangos. Žmonės buvo prisirišę prie savo kultūros ir pajėgė atskirti „pelus nuo grūdų“.
Postalininėje imperijoje leidyklos tapo ūkiskaitinės. Jos privalėjo leisti ir neperkamas knygas, tad norėdamos kompensuoti dėl to patirtus nuostolius turėjo leisti paklausias knygas. Šia spraga naudojosi tie, kuriems rūpėjo lietuvių kultūra. Jų dėka ant lietuvio stalo atsirado pasaulio ir lietuvių literatūros klasikų veikalai.
Kadangi knygos buvo pigios, jų galėjo įsigyti daugelis lietuvių. Lietuvą garsino Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Jono Avyžiaus, Jono Mikelinsko poezija, apysakos ir romanai, istorikų Broniaus Dundulio, Juozo Jurginio, Vytauto Merkio, gebėjusių vengti konformizmo, darbai. Plačiai už Lietuvos sienų skambėjo Juozo Miltinio teatras. Galėčiau vardyti ir vardyti... Jie palaikė lietuvių tautos gyvastį.
Aneksuotoje Lietuvoje knygų tiražas siekdavo iki 100 tūkst. ir jos neužsigulėdavo knygynų lentynose. Dabar džiaugiamės, jei spausdinama 3 tūkst. egzempliorių. Kas atsitiko?
Manęs nestebino medžiotojo Algirdo Brazausko abejingumas kultūrai, tačiau Andriaus Kubiliaus, išaugusio Lietuvos intelektualo šeimoje, nuolaidos visokio plauko prekeiviams sunkiai suvokiamos. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programoje knygų,
Spaudos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimo tarsi nebuvo. Artūras Zuokas irgi to garsiai nereikalauja. Jei dabar deklaruojamos nuostatos bus įgyvendintos, knygų, laikraščių, žurnalų pajėgs nusipirkti nebent oligarchai, jeigu jie apskritai ką nors kita, be pinigų, skaito... Naujų knygų neįstengs įsigyti ir bibliotekos. Apie tai aliarmuoja žiniasklaida, bet jos balsas lieka tyruose.
Konservatoriai skelbėsi, esą jie po rinkimų apmokestins milijonierius ir taip Lietuvoje baigsis oligarchų viešpatavimas. Tačiau tų sumanymų atsisakyta. Kodėl? Naujasis finansų ministras Algirdas Šemeta pareiškė, kad jų yra tik apie 4 tūkst. ir kad iš jų surinks ne daugiau kaip 60 mln. litų. Tie pasakė „NE“. Jei ne, tai ne... Bet A.Šemeta neatskleidė, kiek suriks PVM iš knygų leidybos, spaudos, teatrų, kultūros namų. Jeigu nebus lietuviškos spaudos, žmonės skaitys rusiškai, lenkiškai, angliškai ir taip ilgainiui pamirš, kas ta lietuvių kultūra.
Lietuvių tautinė kultūra keičiama surogatine. Šalyje įsitvirtina „žvaigždutės“ (joms nereikia kruopštaus muzikinio išsilavinimo, tik gebėjimo rėkauti ir apsirūpinti fonogramomis) ir įvairiausio plauko šoumenai. Šou yra biznis, kaip ir kiekvienas verslas. Tegul jis toks ir lieka. Tačiau kas kita, kai šoumenai stengiasi savo nuostatomis persmelkti profesionalųjį meną. Jam turi būti taikoma tokia pat mokesčių sistema, kaip ir kiekvienam verslui, o ne ta autorinių sutarčių sistema, taikoma meno žmonėms.
Kiekvienas verslas orientuotas į globalizmą ir neturi jokio nacionalinio sentimento. Taip yra visur. Šoumenų veikloje nematau kitų tikslų, kaip tik žmonių linksminimą lėkštomis dainelėmis, pokštais, net nuogų užpakalių rodymu per TV. Tai priemonė užsidirbti pinigų. Tačiau man tokioje erdvėje netelpa A.Kubilius. Negi jis nori patekti į Lietuvos kultūros istoriją kaip Vyriausybės, griovusios lietuvybės pamatus, kuriuos siekė išsaugoti Sąjūdis, vadovas?
