Kas gali paneigti, kad trečiasis Pasaulinis karas jau prasidėjęs, bet galbūt dar neįgavęs tokios formos, kai buvo bombarduojamas Berlynas, okupuojamas Paryžius, Kopenhaga ar Amsterdamas?
Šiandien į Europos sostinių gatves veržiasi teroristės organizacijos rėmėjai, jūra ir per sausumos sienas siunčiami nelegalūs migrantai.
Teroristinė Rusija demonstratyviai baugina europiečius savo branduoline galia.
Geriausias atsakas teroristui ir agresoriui yra ne tik deklaratyvus atgrasymas, tai jau praeities priemonė, bet realus gebėjimas sunaikinti priešą, turint tam reikiamus pajėgumus.
Kyla logiškas klausimas – ar Europa pasiruošusi apsiginti?
Jei Šiaurės Korėja Rusijai, kaip skelbiama, perdavė apie 1 mln. vienetų artilerijos sviedinių, tai visa Europos Sąjunga savo pažado iki šiol neištesėjo, ir nesugebėjo Ukrainai pristatyti savo žadėto milijono vienetų, surinkdama vos 300 tūkst. vnt.
Akivaizdu, Europos gynybos pramonė dar neužkurta veikti karo meto režimu.
Dar pavojingiau, kad pačioje Europoje, Rusijos įtakotų valstybės lyderių veiksmai stabdo strategiškai svarbių sprendimų priėmimą labiau remti kovojančią Ukrainą.
Jokia paslaptis, kad esame visiškai priklausomi nuo JAV ir neretai piktnaudžiaujame mūsų NATO sąjungininkų geranoriškumu bei kantrybe.
Sunkiai pateisinama, kad iki šiol vis dar nemaža Europos valstybių dalis net neskiria gyvybiškai būtinų 2 proc. BVP finansavimo gynybai, o be pakankamų resursų ir užsakymų gynybos pramonės pajėgumų ženkliai padidinti nėra įmanoma.
Dar eidamas krašto apsaugos viceministro pareigas dalyvavau ne vienoje diskusijoje bei derybose su Europos gynybos pramonės vadovais.
Susitikimuose gaudavome aiškius signalus, kad be ilgalaikių valstybinių užsakymų jokia pramonės plėtra ir investicijos į naujas gamybos linijas nebus vykdoma.
Tai reiškia, kad ginkluotės ir amunicijos atsargas papildyti artimiausiu metu Europoje bus neįgyvendinamas uždavinys.
Tiekimo terminai ir eilės prie gynybos pramonės bendrovių tik auga.
Reikalingi skubūs ir konkretūs sprendimai Europos Sąjungos viduje.
Laikas, šiuo metu, nėra mūsų sąjungininkas. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuva žengė didelį žingsnį į priekį padvigubindama finansavimą krašto apsaugai, tačiau kartu su kaimyninėmis valstybėmis esame tik išimtis, bet ne taisyklė NATO ir ES kontekste.
Neturėdami pakankamai atsargų: ginkluotės bei amunicijos, dėl nepakankamo finansavimo, sparčiai nevystydami pažangių gynybos technologijų ir pramonės plėtros, galime konstatuoti, jog Europoje esame labai pažeidžiami.
Rūpestį Europos saugumu ne visai sąžiningai permetame sąjungininkams už Atlanto.
Didžiųjų Europos valstybių lyderiai vis dar nedemonstruoja reikiamos lyderystės gynybos ir saugumo srityje.
Sprendimai priimami lėtai ir vangiai, prisibijant teroristinės Rusijos.
Europai neapgynus Ukrainos – agresorius žengs toliau, griaudamas jau mūsų namus ir gyvenimus.
Pajėgi Europa apsiginti yra mūsų pagrindinis strateginis tikslas šioje geopolitinėje aplinkoje.