Ogi mūsų demokratija dar nesubrendo tiek, kad lygios mažumų teisės būtų visuotinai ginamos.
Kitaip tariant, mūsų Konstitucijos dvasia – išryškinanti atviros, pilietinės, teisinės visuomenės vertybes – dar yra nepažįstama ir svetima itin didelei daliai mūsų visuomenės. Ir tai nėra Konstitucinio neraštingumo klausimas, tai – tiesiog neraštingumo klausimas.
Primityvūs išankstiniai nusistatymai nuolat ima viršų, tad ir „gėjų sąmokslas“ dažnam atrodo kaip įtikinamesnė motyvacija kovoti prieš Civilinės sąjungos įstatymą, nei Konstitucijoje aiškiai apibrėžti lygiateisiškumo principai, ginantys civilinės sąjungos projekto dvasią.
Kažkas pasakys: gerai, kad diskusija dėl Civilinės sąjungos įstatymo yra audringa – visa tai rodo mūsų demokratinių procesų, viešos polemikos gyvybę, dinamiką.
Vis dėlto nemanau, kad šios rietenos dėl civilinės sąjungos yra konstruktyvios polemikos pavyzdys, veikiau tai – (dez)informacinis karas, kuriame skamba vos keletas plačiai pasklidusių melų ir lozungų.
Tą rodo ir pati partnerystės įstatymo teikimo istorija: vardan sutarimo tarp nesutaikomų moralinių flangų šis įstatymas buvo taip atkakliai zulinamas, kad prarado savo esmę. Štai kas atsitinka, kai prie įstatymo prikiša rankas garsiausiai kriokiantys demagogai.
Apie tai turėtų susimąstyti Seimo nariai, ruošdamiesi spręsti Civilinės sąjungos įstatymo ateitį, mat jie, skirtingai nei troliai internete, privalo laikytis Konstitucijoje apibrėžtų principų.
Vienas jų – dar Alexis de Tocqueville’io 19 a. aprašytas, visose išsivysčiusiose demokratinėse šalyse plačiai taikomas, imperatyvas riboti valdžios galias ir apginti minoritetą nuo daugumos savivalės. Paprastai tariant, net prisidengdami balsų dauguma, Seimo nariai negali riboti konstitucinių mažumos lūkesčių.
Šis, mūsų Konstitucijoje įtvirtintas, saugiklis užtikrina, kad jokia valdžia, net atstovaudama parlamento daugumos nuomonę, negalėtų užsiimti „daugumizmu“, t.y. priimti diskriminacinius, žmogaus teises pažeidžiančius sprendimus.
Vis dėlto, būtų naivu tikėti, jog šio argumento užtektų įtikinti dogmatiškus Seimo narius palaikyti Civilinės sąjungos įstatymą.
Dalis jų vis tiek suras milijoną priežasčių, kodėl seksualinių mažumų teisės į lygiaverčius šeimos santykius yra menkesnės. Taigi, verta peržvelgti ir į kitus iš piršto laužtus argumentus, kurie vis dar sėkmingai nuodija diskusijas apie Civilinės sąjungos įstatymą.
Vienas iš jų – dažnai kartojama melagystė, jog tiek santuoka, tiek šeima Konstitucijoje yra apibrėžtos kaip santykių tarp skirtingų lyčių formos.
Tokios prielaidos Konstitucijoje ir su žiburiu nerasi. Konstitucijos 38 straipsnyje tik santuoka yra išskirtinai apibrėžta kaip heteroseksuali, tuo tarpu šeima nėra prilyginama santuokai, todėl ir neprivalo būti heteroseksuali.
Taigi, Konstitucija leidžia tos pačios lyties poroms vadintis šeima. Tai patvirtino ir Konstitucinis teismas, sakydamas , jog „santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Tačiau kriokiantiems demagogams tai – nė motais.
Štai Kristina-Zamarytė Sakavičienė savo straipsnyje „Kokią kainą už partnerystę mokės vaikai?” rašė, jog „lyčiai neutrali partnerystė ne šiaip išplėstų ratą asmenų, kurie turi šeimos teises, bet šeimos sampratoje atsisakytų esminės taisyklės - lyčių skirtingumo principo. Šio principo atsisakymas reikštų ir svarbiausio šeimos siekio - užtikrinti geriausią aplinką vaikams gimti ir augti - atsisakymą.”
Norisi paklausti: o kur autorė buvo, kai Konstitucinis teismas išaiškino šeimos neutralumą lyčiai? Numojusi ranka į Konstitucinę, lyčiai neutralią, šeimos sąvoką, Sakavičienė atseit stojo ginti vaikų. Nuo ko? Nuo ateivių, siaubą varančių pabaisų? Ogi nuo lygiateisių mūsų visuomenės piliečių, kurie turi tokius pačius jausmus, poreikį mylėti, sukurti šeimą, kaip ir visi mes.
Taip demagogai plauna smegenis visai Lietuvai, – bando įrodyti, jog emociniai santykiai tarp homoseksualių žmonių ir jų vaikų yra negalimi, kad jie išvis neegzistuoja.
Čia norisi priminti, jog Civilinės sąjungos įstatymas jau „nugenėtas“ – jokių užuominų apie įsivaikinimo galimybes ten nė su žiburiu neberasi. Taigi, net tada, kai du žmonės sukuria šeimą, o vienas iš jų turi vaiką, kitam partneriui gauti tėvystės teises nebus įmanoma.
Tačiau ar šio ir daugelio kitų kompromisų pakaks, kad Seimo nariai pagaliau palaikytų Civilinės sąjungos įstatymą?
Nepakaks, nes dalis Seimo narių, prisidengdami krikščioniškos šeimos gynimu, vis tiek porins, kad net „pakoreguotas“ civilinės sąjungos įstatymas yra toks pat blogis, tik perrengtas toleruotinais rūbais.
Tokią retoriką vartoja ir Seimo vicepirmininkas P. Saudargas, kurio pagrindinis tikslas – vienos lyties šeimų santykių reglamentavimo įšaldymas.
Net smagu žiūrėti, kaip konservatorių talibai painiojasi savo argumentuose: vieną dieną jie reikalauja kompromisinio varianto, o jau kitą dieną skundžiasi, kad kompromisinis įstatymo variantas – tokia pati, šeimas griaunanti, afera.
Kita vertus, P.Saudargas gali pasiūlyti ir keistesnių argumentų prieš civilinės sąjungos projektą. Štai viename interviu „Neredaguota” platformoje P.Saudargas argumentavo, esą, priimdama partnerystės įstatymą, valdžia rizikuoja uždrausti tautiečiams kvestionuoti homoseksualių porų teisę į šeimos santykius.
Kitaip tariant, P.Saudargas šiame interviu atviru tekstu tikino, jog, priėmę partnerystės įstatymą, vienu ypu uždraustume ir homofobiją Lietuvoje.
O, brolyti, skamba tikrai neblogai: Seimas priima Civilinės sąjungos įstatymą ir, staiga, Lietuvoje išnyksta homofobija.
Raginčiau Seimo vicepirmininką susipažinti su Konstitucija, kurios 25 straispnis gina žodžio laisvę ir – kad ir kaip liūdna bebūtų – neleistų staiga paimti ir uždrausti žmonėms šnekėti homofobiškas nesąmones. Galėsi, Pauliau, ir toliau kartoti savo žymiąją remarką: „du gaidžiai kiaušinio nepadės”.
Beje, toje pačioje Konstitucijoje krikščionys Seimo nariai rastų ir 43 straipsnį, kuris byloja labai aiškiai: „Lietuvoje nėra valstybinės religijos”.
Taigi, Seimo narys, prisiekdamas vykdyti Konstituciją, tuo pačiu atsisako priiminėti įstatymus, remdamasis bažnytiniais kanonais. Mūsų Konstitucinė doktrina – labai aiški: šalyje įstatymų leidyba privalo būti pasaulietiška, neutrali religijos požiūriu.
Tad paklausiu dar kartą: ar Seimas ryšis pagaliau apginti Konstituciją? Homoseksualių žmonių psichologinė savijauta Lietuvoje yra viena prasčiausių visoje Europoje – net 34 procentai apklaustųjų LGBT asmenų sako besijaučiantys nuolatos prislėgti, tuo tarpu net 84 procentai slepia savo orientaciją, nes bijo diskriminacijos artimoje aplinkoje, darbe.
Civilinės sąjungos įstatymas – tai, nors ir kompromisinė, tačiau svarbi parama žmonėms, trokštantiems jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais. Šie žmonės, priminsiu, partnerystės reglamentavimo laukia jau 20 metų – dar nuo tada, kai buvo priimtas naujas Civilinis kodeksas.
Tai – 20 metų, per kuriuos partnerystės klausimas buvo, it karšta bulvė, mėtomas iš rankų į rankas. Atėjo laikas apginti apginti Konstituciją, o tai reiškia – apginti Civilinės sąjungos įstatymą.
