V.Žiemelio įregistruotų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisų esmė tokia. Šiuo metu gyventojai turi teisę pasirinktai įstaigai ar iniciatyvai skirti 2 proc. savo GPM. To nepadariusiųjų pinigai tiesiog sukrinta į valstybės biudžetą. Seimūnas siūlo įstatymu įtvirtinti, kad 2 proc. GPM, kurių gyventojai nutarė niekam neskirti, automatiškai atitektų tradicinėms religinėms bendruomenėms.
Turbūt rastume ne vieną atsakymą, kodėl Seimo narys krikščionis siūlo „automatiškai“ finansiškai remti Bažnyčią. Ir kiek čia vadinamojo piaro (viešųjų ryšių). Prisipažinsiu, nežinau, ar seimūnas siūlė religines bendruomenes paremti sūnaus valdytai aviakompanijai „flyLAL“, kaip lyg ir derėtų doram krikščioniui. Tikrai toks geras darbas būtų nuskambėjęs geriau nei bankrotas.
Kita vertus, galima džiaugtis, kad seimūnai apskritai ką nors siūlo, o ne tik apkaltomis ir savo kelionėmis rūpinasi. Tačiau pabandykime ir į jų siūlymų turinį įsigilinti.
Ar turi Lietuvos piliečiai remti religines bendruomenes, pervesdami devynženklę sumą per metus? Tegul ir automatiškai, nesąmoningai? Na, pirma mintis, šovusi į galvą: jei Bažnyčia Lietuvoje (bent jau formaliai) atskirta nuo valstybės, kodėl mokesčių mokėtojai, valstybės padedami, turėtų skirti savo pinigus Dievo tarnams? Ir už ką? Ar turi Lietuvos piliečiai remti religines bendruomenes, pervesdami devynženklę sumą per metus?
Religinės bendruomenės viena kitai nelygios. Tačiau imkime bendriausią pavyzdį. Bažnyčią mes ir taip gausiai remiame. Kartais aukojame (pabrėžiu šį žodį), o kartais susimokame už paslaugas. Ir visai nemažai. Retas kunigui neatsidėkoja po laidotuvių, vestuvių, krikštynų ar kitų sakramentų. Toks prigimtinis lietuvio gyvenimo būdas – remti ir mylėti savo Bažnyčią. Ir net kunigą namo parvežti.
Bet ar reikia Bažnyčiai atiduoti „laisvus“ pinigus? Štai naujausias pavyzdys iš gyvenimo. Žmogelis Klaipėdoje liko našlys. Iš santaupų žmonai paminklą Lėbartuose pastatė (už ritualines paslaugas susimokėjo Bažnyčiai, kaip jau supratote). Netrukus patyrė sunkią operaciją. Bet... po jos strimagalviais nulėkė į kapines. Nes kaimynės informavo, kad kunigas urmu paminklus šventina... Kitaip tariant, jei mokėsi už urminį šventinimą – 20 litų. Jei individualiai – penkis kartus daugiau. Štai toks verslo modelis. Nepajamuojamas. Neapmokestinamas. Grindžiamas tik recesijos laikų sąžine.
V.Žiemelis siūlo įstatymu įtvirtinti, kad 2 proc. GPM, kurių gyventojai nutarė niekam neskirti, automatiškai atitektų tradicinėms religinėms bendruomenėms.
O kur dar dešimtys milijonų, kurie Vyriausybės skiriami išpirkti prarastam religinių bendruomenių turtui? Vien Vilniaus savivaldybė skiria 12,5 mln. litų. O kur tradiciniai milijoniniai Vyriausybės asignavimai maldos namams atstatyti? Pridėkime dar tikinčiųjų aukas bei „susimokėjimus“ – visai neblogas vaizdelis.
Šiais argumentais noriu pasakyti tai, kad tikrai ne religinės bendruomenės sunkmečiu gyvena sunkiausiai. Tad, norint „privestinai ar automatiškai“ pervesti nepaskirstytus 2 proc. gyventojų mokesčio, reikėtų pirma atlikti bent minimalų tyrimą – o kam labiausiai reikia tokios labdaros? Kad mokesčių mokėtojų pinigai pagelbėtų tiems, kam to reikia labiausiai, o ne tiems, su kuo partijos norėtų gerinti santykius.
Kaip doras krikščionis galiu pasakyti, kad vadinamieji senelių namai (bent jau tie, kuriuose teko lankytis) kol kas tikrai nėra pagarbi užtarnauto poilsio vieta. Kartais jie primena „Skrydį virš gegutės lizdo“, deja. Aišku, lemia ne tik pinigai, svarbus ir žmogiškasis faktorius, tačiau iš krikščioniškų paskatų pinigus pirmiausiai skirčiau senelių namų tinklui ir slaugos ligoninėms (patekti į jas ne per pažintis net ir sunkiausiam onkologiniam ligoniui – beveik neįmanoma).
Antroje vietoje pagal svarbą įrašyčiau nerenovuotus vaikų darželius (kai kur senais langais, bet vis dar labai geidžiamus dėl vietų deficito) ir, žinoma, apsilupinėjusias mokyklas. Kai kurios kantriai laukia savo eilės dėl renovacijos, procesas juda. Bet... negi Seimo nariams atrodo normalu, kad mokslo šventovės remontuojamos lapkričio mėnesį priverstinai išleidžiant mokinius atostogų? Čia, deja, nei Dievas nepadeda, nei Europos Sąjunga.
O ligonių draugijos, kurioms reikia ne tik moralinės paramos : Parkinsono, Alzheimerio ligos, Akių ligų, Onkologinėmis ligomis sergančiųjų draugijoms ir kitoms. Nueikite į polikliniką, atsigulkite į ligoninę ir susidarys įspūdis, kad serga ir kenčia pusė Lietuvos. Skirkite tuos 2 proc. ligoninėms, tai gal bent tvarsliavos pačiam ligoniui pirkti nereikės!
Laimė, V.Žiemelio pasiūlymas nesulaukia didelio palaikymo tarp tikinčiųjų. Pritariama tik minčiai, kad parama nebūtų grąžinama į biudžetą. Tačiau ji esą turėtų atitekti fondui, kuris finansuotų įvairius nevyriausybinius projektus. Gal taip būtų teisingiausia?
