„100-metis – puiki proga vėl prisiminti mūsų istoriją. Galime pasidžiaugti ir apibendrinti, ką turime, taip pat diskutuoti drauge, ką galime padaryti, kad mūsų Valstybė klestėtų dar bent 100 metų.
Šiemet namų langą puošia trispalvė, o keliaudamas visuomet ją pasiimu su savimi, kad kelčiau širdį, žodį, meilę visame pasaulyje. Tai pasididžiavimas, tai stiprybė, tai tikėjimas, tai bendrystė, tai atsakomybė“, – yra sakęs atsargos karys, žurnalistas Ignas Krupavičius.
Dar pernai socialiniuose tinkluose virė ne viena diskusija apie tai, kad Mokslo ir žinių šventėse skambantį Lietuvos himną nustelbė mokinių, mokytojų ir susirinkusių tėvelių bei artimųjų keliamas šurmulys.
Tuose pačiuose socialiniuose tinkluose tenka matyti nuotraukų, kai sportininkai ar kiti patriotiškai nusiteikę piliečiai įsisupa į valstybinę ar istorinę vėliavą – tarsi ji saugotų juos nuo žvarbos. Nuotraukose taip pat kartais tenka matyti vėliavų su įsisenėjusiomis lenkimo žymėmis.
Iš Ukrainos fronto bei ten kariaujančių karių plinta dar viena neigiama mada – rašymas ant vėliavų.
Bandydamas išsiaiškinti ir suprasti šios mados ištakas, išgirdau štai tokią istoriją: „Ukrainos kariai, būdami Ilovaisko apsuptyje ir neturėdami vilties iš jo ištrūkti, nusprendė ant Ukrainos vėliavos surašyti visų apsuptyje buvusių karių pavardes“.
Nežinau, ar šios istorijos paskatinti, ar kitų tikslų vedini ant Lietuvos vėliavų, dovanojamų Ukrainos fronte kariaujantiems ukrainiečiams, pradėjo pasirašinėti kariai, Lietuvos ir Ukrainos vėliavos su užrašytais linkėjimais iš Ukrainos fronto taip pat atkeliavo į Lietuvą.
Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkė dr. Agnė Railaitė-Bardė teigia, kad „(...) skirtingose šalyse pagarbos valstybiniams simboliams samprata ne visada yra vienoda. Teisinė bazė, reglamentuojanti valstybinės simbolikos naudojimą, irgi skiriasi. Mūsų šalyje rašymas ant valstybės vėliavų ar kitokių simbolių naudojimas ant jų yra traktuojamas kaip nepagarba.“
Lietuvos Respublikos valstybinės vėliavos įstatymas nepakankamai apibrėžia nepagarbą vėliavai. Šio įstatymo 11 straipsnyje rašoma: „Lietuvos valstybinės vėliavos atvaizdą galima naudoti dekoratyviniais tikslais kaip valstybinį ir tautinį simbolį tokiu būdu, kad nebūtų parodyta nepagarba valstybinei vėliavai.“ Dėl to, manyčiau, ir kyla interpretacijų.
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavos kodekso 176 straipsnyje kalbama apie tai, kaip nederėtų elgtis su vėliava: ji niekada neturėtų liesti nieko po ja, pvz., žemės, grindų, vandens ir t.t., vėliava niekada neturėtų būti laikoma plokščiai ar horizontaliai, bet visada laisvai plevėsuoti, ji neturi būti naudojama kaip drabužis, apsiaustas ar patalynė. Taip pat vėliava neturėtų būti pritvirtinama taip, kad galėtų lengvai išsipurvinti, būti perplėšta ar kitaip sugadinta, ant vėliavos niekada neturėtų būti rašoma ar piešiama.
Amerikiečiai akcentuoja, kad vėliava jokiu būdu niekada neturėtų būti naudojama reklamos tikslais. Ji neturėtų būti išsiuvinėta ant pagalvėlių, nosinaičių ar panašių dirbinių, jos dalis netinka naudoti kaip kostiumų ar sportinės aprangos fragmento.
Ant aprangos pritvirtintą vėliavėlę gali dėvėti kariai, gaisrininkai, policininkai ar patriotinių organizacijų nariai.
Kai vėliava susidėvi ar suplyšta, ji turėtų būti sunaikinama oriai, geriausia – sudeginant.
Artėja Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Ar ir vėl patriotiškai nusiteikę rinksimės į miestų aikštes ir skverus giedoti Tautišką giesmę, įsisupę į vėliavas? Ar ir vėl išdidžiai kelsime nuo ilgo gulėjimo suglamžytas ar nublukusias vėliavas?