Kas kurią šalį pirmiausia įvardija kaip grėsmę? Kaip anksčiau, taip dabar Europos valstybėms pirmiausia tai rusija. Amerikai – Kinija. Artimųjų Rytų kraštams – Iranas. Azijos skirtingose valstybėse – arba Kinija, arba Šiaurės Korėja, priklausomai nuo geografinio artumo ir kitų faktorių.
Šiame forume Vašingtone beveik kiekviename nuskambėjusiame pranešime prelegentai grėsmes vardijo per kablelį: tai Kinija, rusija, Iranas, Šiaurės Korėja. Vadinasi, pasaulio geopolitinis peizažas darosi aiškus ir vienprasmiškas.
Kai pamatai, kad draugiškos demokratinės valstybės sutaria įvardydamos pagrindinius kaltininkus, supranti, kad niekas nebegali likti nuošalėje. Nelieka moralinio neutraliteto: privalai arba atstovėti už demokratiją, arba pasiduoti aktyvioms diktatūroms. Šiandien nebegalioja galimybė ieškoti vidurio kelio, kaip darė Angela Merkel, net regimybės tokios nebėra. Prieš kelias savaites pas putiną pasiprašęs Slovakijos premjeras Robertas Ficas, kaip ir praėjusią vasarą Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, atvirai pasidavė diktatūrai.
Rusija perrašinėja ant Aušvico pelenų pastatytą pasaulio tvarką, o dviejų ES valstybių lyderiai yra Maskvos bendrininkai.
Mes taip pat neįvertinome, kad rusijos apetitas neapsiriboja Europa. Savo interesus rusija nukreipia į neapsisprendusias valstybes ištisuose žemynuose. Kai anksčiau rusija didelį kapitalą kreipė į Afrikos šalis, dabar jį permeta ir į Lotynų Ameriką, kur, bandydama paveikti politiką ir žiniasklaidą, kuria savo, kaip pasisekusios valstybės, įvaizdį. Tame regione taip pat regima Kinijos įtaka, kurią ji augina piršdama investicijų, paskolų.
Tai, ko dabar rusija ir Kinija siekia Lotynų Amerikoje, tam tikru masteliu, kaip minėjau, jau įgyvendino Afrikoje. Rusai pamažu iš Afrikos išstumia Prancūzijos karinę jėgą, politinę įtaką, simbolinį kapitalą. Ne vienoje Afrikos šalyje, buvusiose Prancūzijos kolonijose, vertikalių mėlynos, baltos, raudonos spalvų vėliavas keičia horizontalių baltos, mėlynos, raudonos juostų vėliavos. Pasaulio tvarką rusai nusiteikę perrašyti plačiai.
Tačiau po žemynus ir šalis besikerojantys diktatūrų čiuptuvai nereiškia lengvos jų pergalės. Procesas panašus kaip bet kurioje korporacijoje: kuo daugiau interesų, tuo sunkiau juos suvaldyti. Sirijos žmones ištisus dešimtmečius engusio Bašaro al-Asado režimas, popinamas Irano ir rusijos, vos per porą savaičių išsprūdo iš diktatoriaus kontrolės. Užmetusi tinklus Pietų Amerikoje ir Afrikoje, rusija užtat neteko galingo forposto Artimuosiuose Rytuose.
Sirijos perversmininkai, nusivilkę karines uniformas ir apsirengę baltais marškiniais, nusimetę teroristų kaukes bando būti demokratais. Gali būti, kad al-Asadą nuvertusių karinių veikėjų nuostata pasirinkti demokratiją yra tikra, nuoširdi ir atsidavusi.
Panašus lūžis per trumpą laiką įvyko netoli Sirijos, Užkaukazėje, kur viena šalis pasirinko demokratiją, kita – diktatūrą. Pats atsimenu daugybę pokalbių su armėnų politikais, kurie turėjo neperlaužiamą nuomonę, kad rusija jiems būtina, kad be jos jie neišliks. Taip pat atsimenu pokalbius su Sakartvelo politikais, kurie ieškojo kelių į demokratišką Europą ir žodžiais jau buvo beveik tapę pagal liberalios demokratijos taisykles veikiančios šeimos dalimi.
Viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis: Armėnija tapo proeuropietiškiausia Užkaukazės valstybe, kuri ne tik žodžiais, bet ir veiksmais vaduojasi iš posovietinių struktūrų ir Kremliaus pančių. Sakartvele priešingai, ten gražūs žodžiai nevirto veiksmais: toliausiai kelyje į ES pažengusi šalis, pasiekusi daugiau net už Ukrainą, atvirai metėsi į rusijos satelito poziciją – tokią pat kaip Baltarusijos. Kartvelai pasirinko trumpiausią kelią rusijos link. Kartu apmaudu, kad demokratiškoji Europa neranda ir nepasiūlo Sakartvelui plano, kaip sugrįžti iš klystkelio. Pasidavus diktatūrai, priartėti prie Europos bus sunkiau negu žengiant tiesiu demokratijos keliu.
Praėjusiais metais daugiau negu 60 pasaulio demokratijų vyko rinkimai – nuo JAV iki Lietuvos, nuo Indijos iki Rumunijos. Daug kur demokratijos buvo puolamos: ar bandant neteisėtai paveikti rinkėjų valią, ar klastojant pačius rinkimus. Lietuvoje į valdžią prasibrovė antisemitinė partija, Sakartvele vienais rinkimais sužlugdyta visa politinė ir institucinė sistema. Vis dėlto daug kur įvyko ir teigiamų pokyčių: Senegale, Bangladeše ir kitur laimėjo ne tik atitinkami kandidatai – laimėjo pati demokratija.
2024-ieji buvo rinkimų metai, 2025-ieji bus tautų apsisprendimo metai. Tegu demokratinių kraštų politikai kas dieną atsibunda su mintimi, kad demokratija yra didžiausia vertybė, stiprybė ir neišvengiamybė. Ir jeigu stiprūs būsime mes, pasaulio demokratai, pavymui Sirijos režimo žlugimo neilgai trukus sulauksime Irano režimo, o ateityje – ir rusijos režimo griūties.
