Galbūt nedaugelis susimąsto, kad LGBTQ bendruomenės nariai visame pasaulyje kur kas dažniau nei likusi visuomenės dalis kenčia dėl psichinės sveikatos problemų. Ši problema ypač opi jaunimo tarpe. 2020 m. organizacijos „Trevor Project“ JAV surengta apklausa, kurioje dalyvavo 40 tūkstančių LGBTQ narių nuo 13 iki 24 metų amžiaus, parodė, kad net 40 proc. bendruomenei priklausančio jaunimo per pastaruosius metus rimtai galvojo apie savižudybę, ir net 68 proc. per paskutines dvi savaites nurodė patyrę nerimo simptomų, o tai yra 1,75 karto daugiau nei tarp to paties amžiaus heteroseksualių asmenų. Tyrimai rodo, kad LGBTQ žmonių psichikos sveikatai tiesioginę įtaką daro tokie faktoriai kaip nepriėmimas šeimoje, stigmatizacija, diskriminavimas, patyčios, atstūmimas, izoliacija ir kiti psichologiniai veiksniai.
Atsižvelgiant į šiuos faktus tampa akivaizdu, kad LGBTQ bendruomenės teisių užtikrinimas yra kur kas daugiau nei kova už lygias galimybes. Visų pirma, tai – rūpestis visų mūsų visuomenės narių sveikata ir gerove. Vienas iš būdų pagerinti homoseksualių asmenų situaciją šalyje neabejotinai būtų partnerystės įstatymo priėmimas. Nors šio įstatymo teikiamomis galimybėmis galės naudotis be išimties visos poros, norinčios įteisinti savo partnerystę, vis dėlto homoseksualų bendruomenei jis turėtų ypatingą reikšmę. Tai būtų teisinis patvirtinimas, kad tos pačios lyties asmenų santykiai yra legalūs ir pripažįstami mūsų visuomenėje. Galimybė įteisinti savo meilę neabejotinai leistų homoseksualiems žmonėms pasijausti saugesniais ir lygiaverčiais visuomenės nariais.
Galimybė įteisinti savo meilę neabejotinai leistų homoseksualiems žmonėms pasijausti saugesniais ir lygiaverčiais visuomenės nariais.
Šiuo metu esame viena iš nedaugelio Europos valstybių, iki šiol neturinti partnerystės instituto. Galima pasidžiaugti, kad Liberalų sąjūdis šiuo klausimu buvo itin nuoseklus – partijos pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen partnerystės įstatymo projektą teikė dar praėjusios kadencijos Seime, kai ši tema dar toli gražu nebuvo pirmuosiuose puslapiuose. Europos šalių, įteisinusių partnerystę, pavyzdžiai rodo, kad partnerystės įteisinimas turėjo labai pozityvią reikšmę tų šalių visuomenėms. Pavyzdžiui, Danija tos pačios lyties asmenų partnerystę įteisino dar 1989 m.
Deja, nors yra nemažai teigiamų postūmių LGBTQ teisių srityje, negalima nereaguoti į pastarųjų dienų įvykius viešojoje erdvėje. Šeštadienį pražygiavęs „Didysis šeimų maršas“ – vienas iš pavyzdžių, kai dangstantis gražiomis idėjomis faktiškai yra skleidžiama neapykanta kitaip gyvenantiems visuomenės nariams. Visgi toks populistinis žvilgsnis ne tik supaprastina problemą iki „juoda“ ir „balta“ požiūrio, bet ir suskaldo visuomenę. Realybėje šie klausimai turi kur kas daugiau spalvų ir yra nelyginamai subtilesni. Kitas pastarųjų dienų įvykis – kandidatui į Konstitucinio Teismo teisėjus Vytautui Mizarui Seime išsakytos replikos. Patyrusio teisininko, advokato, Vilniaus Universiteto profesoriaus kompetencija kai kurių parlamentarų buvo vertinama pagal tai, ar jis yra gynęs seksualinių mažumų teises ir kokia yra jo šeiminė padėtis.
Prievarta ir kova dar niekam neatnešė laimės.
Prievarta ir kova dar niekam neatnešė laimės. Užtat kalbantis ir norint išgirsti galima pasiekti labai daug. Esame įsitikinę, kad esminė progreso šioje srityje dalis – plačios diskusijos, siekiant išgirsti visas visuomenės grupes, visus „už“ ir „prieš“, išsiaiškinti ne tik požiūrį, bet ir jo priežastis. Kalbėtis nepaisant to, kad kitas turi kitokią nuomonę. Juk kartais už didelio pykčio slypi tik baimė.
