Jei gyventume vietoje, kur visi žmonės yra moralūs, sąžiningi ir turi ką valgyt, tikriausiai būtų galima išsiversti ir be valdininkų. Tačiau įsivaizduokite, kas būtų, jeigu panaikintume jėgos struktūras, kalėjimus ir pan.
Aš per miglą prisimenu vaikystę, apie pasakojimus, kai verslininkai bijodavo sėsti į automobilius, nes bijojo susprogti. Tokios perspektyvos, manau, nenorėtų net aršiausi valstybės kritikai. Tikriausiai visi pritarsime, kad dabar gyvename geriau, nei dešimtajame dešimtmetyje.
Po atidžios analizės iš milijardo ne tiek jau daug ir belieka
Panagrinėkime didžiausias biudžeto išlaidas skiriamas darbo užmokesčiui: 130 mln. eurų skirta Policijos departamentui, 40,5 mln. eurų skirti priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, o beveik 37 mln. eurų skirti Valstybinės sienos apsaugos tarnybai, dar 128,7 mln. skirti Krašto apsaugos ministerijai, 45,3 mln. eurų skirti teismams, o 20,3 mln. eurų skirta prokuratūrai.
Atmetus šias sumas, kurios nesusijusios su biurokratiniu aparatu, liktų 600 mln. eurų. Tai milžiniška suma, bet ji daug mažesnė, nei gerbiamas Ž.Šilėnas pateikė. Jeigu būti visiškai tiksliems, tai biudžetą reikėtų nagrinėti kitaip: juk lėšos skiriamos ne ministerijai, o jos atsakomybės sričiai ir, pvz., iš visų Švietimo ir mokslo ministerijos išlaidų tik apie 5 proc. sudaro ministerijos biurokratams išlaikyti. Todėl prieš skleidžiant tam tikrą žinią reikėtų atlikti gilesnę analizę.
Nuo ko pradėjau valstybės tarnybą
Dar prieš penkerius metus dirbdamas privačiame sektoriuje supratau, kad nesu savo vietoje. Tuomet maniau, kad valstybėje didžiausia problema yra korupcija, todėl pabandžiau dalyvauti konkursuose Valstybės kontrolėje, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, deja, mano finansų ir draudimo matematikos bei buhalterinis išsilavinimas ir audito patirtis neatitiko formalių reikalavimų.
Noras prisidėti prie gerųjų pokyčių valstybėje buvo didelis ir nenuleidau rankų. Savanoriaudamas nevyriausybinėje organizacijoje, jau 2010 metais mačiau, kad alkoholizmas Lietuvoje yra viena iš didžiausių problemų, todėl ieškojau būdų prisidėti prie šio reiškinio mažinimo.
Pagrindinė problema nėra per didelis valstybės tarnautojų skaičius. Blogiau yra tai, kad valstybės tarnybos darbuotojai neorientuoti į rezultatą.
Pavyko rasti darbą būtent šioje srityje, prie kurios srities sprendimų norėjau prisidėti. Bedirbdamas supratau, kad daug žmonių mato tą pačią problemą ir jos sprendimo laukia. Dirbdamas taip pat supratau, kad žmonių ir Seimo bei Vyriausybės požiūris skiriasi.
Entuziazmą keičia nusivylimas
Pradžioje kaip motyvacija veikia entuziazmas, nes dirbi valstybei ir galvoji, kad prisidedi prie geresnės Lietuvos kūrimo. Ieškai geriausios pasaulio patirties, o kai ieškai – randi. Atsižvelgus į juos teiki pasiūlymus.
Tada pamatai, kad Seime nubalsuojama pagal Seimo narių asmeninę nuomonę. Tuomet supranti, kad tavo darbas yra ne dėl to, kad žmonėms gyventi būtų geriau, o kad būtumėme kaip buferinė zona Seimo nariams nuo skundų ir žmonių.
Entuziazmas, kaip galite spėti, dingsta. Matai ir jauti, kad tavo darbas yra nevertinamas. Priešingai – pasidarai kai kurių Seimo narių priešas. Iš kur tada gauti motyvacijos dirbti? Ir tada arba tampi techniniu biurokratu, kurių visi taip nemėgsta, arba pasirenki bedarbio kelią, arba pradedi savo verslą, nes verslas buvusių valdininkų nelabai nori.
Kaip pamatuoti valstybės tarnautojo darbo efektyvumą
Mano nuomone, pagrindinė problema nėra per didelis valstybės tarnautojų skaičius. Blogiau yra tai, kad valstybės tarnybos darbuotojai neorientuoti į rezultatą.
Koks skirtumas, kaip greitai, gerai atliksi darbą, jei vis tiek atlyginimas, priedai, klasės priklauso nuo santykių su valdžia ar partija. Nepamirškime ir priedo už darbo stažą rodiklio, jis dar labiau motyvuoja nedirbti ir tik laukti, kada gausi algą ir priedą.
Apie motyvaciją dirbti iš idėjos apskritai negali būti kalbos, nes labiausiai delsiami priimti yra politiniai sprendimai, o kokį pavyzdį matai, tokiu ir seki. Kartais įstatymo projektas guli Seimo pirmininko stalčiuje 4 metus.
Atleiskit mane, bet pirma atleiskit verslo biurokratus
Verslas taip pat turi savo biurokratinį aparatą, turi savo aptarnaujančius darbuotojus ir netgi sakyčiau savo valdininkus. Verslas juk irgi turi savo problemų, kiek man žinoma, tik kas dešimta įmonė naudojasi elektroniniu parašu.
Bendraudamas su verslininkais ir verslo atstovais matau, kaip jie nekenčia valdininkų, nes jie „trukdo“ jiems dirbti.
Įdomu pasvarstyti, ką darytų verslas, jeigu dingtų administracija, o liktų tik darbo jėga? Ar iš tos jėgos be krypties būtų galima kažką nuveikti? Ką darytų verslas be lobistų Seime? Mieli verslo atstovai, atleiskite visus ir einame kartu dirbti, tik ką tada dirbsime? Ir dėl ko tada dirbsime?
Susipriešinimas tarp verslo ir valstybės tarnybos – kelias į niekur
Dirbau ir versle, pats užsiiminėjau verslu be to, investuoju ir savanoriauju nevyriausybiniame sektoriuje. Mano darbas dabar yra valstybės tarnyba.
Bendraudamas su verslininkais ir verslo atstovais matau, kaip jie nekenčia valdininkų, nes jie „trukdo“ jiems dirbti – reikalauja visokių ataskaitų, atlieka patikrinimus, baudžia ir pan.
Be to, viso mus – valdininkus „išlaiko“ tas pats verslas. Visi šie dalykai nekuria pridėtinės vertės verslui, tai papildomos sąnaudos: daugiausia laiko. Kita vertus, ataskaitose pateikti duomenys reikalingi ir pačiam verslui. Jos būtinos įstatymų leidėjams, ekonomistams, mokslininkams, pasaulinėms organizacijoms ir pan.
Juk visiems įdomu, kaip mes atrodome pasaulyje. Tačiau kai ateina ataskaitų pateikimo laikas verslininkai pyksta, kad reikia pateikti jas, o biurokratas pyksta, kad verslininkas nepateikia jų. Taip sukamės užburtame rate.
Norime mažiau išlaidų biurokratams – išstokime iš Europos Sąjungos
Mes esame didelio klubo nariai ir norėdami atstovauti jame savo interesams turime dalyvauti susitikimuose, spręsti klausimus ir pan. Tam reikalingas didelis kiekis biurokratų, kurie dirba vien tik su Europos Sąjungos reikalais ir kitais tarptautinio bendradarbiavimo klausimais.
Tačiau skaičių, kiek procentų darbo laiko skiriama ES reikalams rasti nepavyko, nes tai irgi papildomas biurokratinis „niekam nereikalingas darbas“. Bet preliminariai įvertinus struktūras, tas skaičius galėtų viršyti 50 mln. eurų. Taigi sutaupyti tokiu būdu galima, tačiau ar tai yra adekvatus taupymas?
Didžiausios problemos viešųjų pirkimų srityje
Labai daug laiko gaištama viešųjų pirkimų srityje. Šioje srityje nepatenkintas ir verslas, ir valstybės tarnautojai. Viešųjų pirkimų platforma nepatogi, pernelyg sudėtinga, nepritaikyta visiems poreikiams, o Centrinės perkančiosios organizacijos platformoje, kuri yra tikrai patogi, nėra visų prekių.
Mano manymu, viešųjų pirkimų sistemoje „iš per didelio rašto išėjome iš krašto“. Procedūros yra sudėtingos ir verslas nusivylęs ankstesne patirtimi net nesiteikia pateikti pasiūlymus, nes „žino“, kad viskas korumpuota. O kaip tada biurokratui įvykdyti viešąjį pirkimą, nes juk reikia apklausti 3 tiekėjus. Tada biurokratas įsivelia į kvailą žaidimą, bandydamas gauti pasiūlymus, o ne rasti mažiausią kainą ir kokybiškiausią produktą.
Mano manymu, viešųjų pirkimų sistemoje „iš per didelio rašto išėjome iš krašto“. Procedūros yra sudėtingos.
Kita vertus, nesąžiningi žmonės (ir valdininkai, ir darbuotojai) rado būdą apgauti sistemą: per specifikacijas, susitarimais su kitais tiekėjais ir pan.
Todėl, mano nuomone, norint efektyvinti viešuosius pirkimus, turėtų būti nustatyta aiški atsakomybė už tai, kad, pvz., biurokratas nupirko paslaugas už daugiau nei 20 proc. didesnę negu rinkos kainą. Viešųjų pirkimų tarnyba turėtų tikrinti tokius susitarimus. O tai yra paprasta, nes juk informacija yra elektroninėje erdvėje ir priėjimas prie jos yra paprastas. Tada išvengtume tikrai bereikalingo darbo imitavimo ir įvestume daugiau skaidrumo. Tik ar to norima?
Problemų yra ir jas būtina spręsti
Pripažįstu, valstybės tarnyba turi problemų. Pavyzdžiui, vis dar yra galimybė paskirti vadovą, kuris neturi gebėjimų vadovauti (nėra išlaikęs vadovavimo gebėjimų testo).
Taip pat yra sukurta galimybė dirbtinai apriboti konkursuose dalyvaujančių asmenų skaičių. Kalbant apie darbo organizavimą, ministerijų ir įstaigų tarnautojai per daug laiko sugaišta derindami pozicijas tarpusavyje. Dažniausiai šios pozicijos vis tiek neužsibaigia jokiais aktyvesniais veiksmais.
Be to, dažna problema yra ta, kad įstaigos turi darbuotojus turi planus, bet neturi tinkamo finansavimo tiems planams įgyvendinti. Tada ir imituojamas darbas ir laukiama geresnių laikų.
O pagrindinė problema, kad valdantieji neturi vizijos, kur link eiti, o be tikslo trypčiojame vietoje ir švaistome savo brangų laiką. Valstybės tarnybą reikia perorganizuoti, galbūt net reikėtų atleisti mane, bet tą reikia daryti atsakingai ir atidžiai, nes klaidos gali kainuoti per daug.
Myliu savo valstybę, esu patriotas ir labiausiai trokštu, kad įtampa tarp verslo ir viešojo sektoriaus dingtų ir mes galėtume sugyventi ir suprasti vienas kitą. Jei dėl to aš esu blogas valdininkas, nušaukite mane. Mano nuomone, mums būtina išspręsti šią priešpriešą, nes iš jos daugiausiai laimi valstybei priešingos jėgos.
Arminas Mockevičius yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko pavaduotojas
