Viešojoje erdvėje ir vėl užvirė diskusijos apie Lietuvos aukštąjį mokslą. Tokios ir panašios diskusijos verda jau pusę metų įvairiais formatais – Švietimo ir mokslo ministerijos suburtoje Mokslo ir studijų įstatymo tobulinimo darbo grupėje, Lietuvos švietimo taryboje, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete ir atskiruose suinteresuotųjų šalių susitikimuose. Beskaitant straipsnius (nors pakanka tik antraščių) nejučia vis sugrįžta hamletiška mintis: „Mokėti ar nemokėti?“, lyg tai būtų vienintelis ir viską išspręsiantis klausimas. Tik reikia nepamiršti, jog mes ne šekspyrai, nors iš „ekspertų komentaruose“ esančio argumentacijos ir fikcijos balanso galima būtų susidaryti ir kitokį įspūdį...
Pačiam tenka dalyvauti šiuo metu vykstančiose diskusijose, kaip teko dalyvauti ir 2007 m. prasidėjusios (politinių partijų susitarimu) ir visu gražumu 2009 m. atsiskleidusios aukštojo mokslo reformos svarstymuose.
Kai kurie tikslai liko tie patys, kai kurie pasikeitė, bet kaip tada, taip ir dabar, trūksta sisteminio požiūrio bei patikimos informacijos. Jų trūksta, nes mes vis dar nemokame diskutuoti, vis dar nenorime girdėti mūsų nuomonei prieštaraujančių argumentų. Diskusijas keičia dažnai iškraipytų faktų prisodrinta kritika, kuri veda į aklavietę. O toje aklavietėje visos scenos šviesos yra nukreiptos ne į bendrą, tarpusavyje susijusių (sic!) pasiūlymų paketą, bet į vieną dalį, kuri pateikiama dekontekstualizuojant jos turinį.
Ne(su)sikalbėjimas veda prie nuolatinės aukštojo mokslo reformos, kuri pasmerkta tokiu būdu niekuomet nepasiekti savo tikslų.
Kalbant paprasčiau, situaciją galima apibūdinti prieš dešimtmetį plačiai jaunimo vartota fraze: „frm liūdi“, nes niekas nebendrauja. Dar dr. M.Lukšienė XX a. pabaigoje rašė, jog diskusijos apie švietimą Lietuvoje nėra vykusios.
Ne(su)sikalbėjimas veda prie nuolatinės aukštojo mokslo reformos, kuri pasmerkta tokiu būdu niekuomet nepasiekti savo tikslų, ir tik bendras, nacionalinis susitarimas bei skaidriai pačių aukštojo mokslo dalininkų parengta aukštojo mokslo strategija, kurios laikytis būtų įpareigoti politikai, gali šiai sistemai atnešti stabilumo ir taip reikalingų strateginių pokyčių. Kyla klausimas, kodėl mes vis dar negalime susikalbėti? Nes per maža dalis žmonių domisi šiuo klausimu ir gilina žinias, kurių trūkumu lengvai naudojasi kiti asmenys – visų pirma politikai. Deja, švietimas (o šiuo atveju aukštasis mokslas) nėra ta tema, kuri gali stipriai praplėsti partijos ar asmens elektoratą, tad kiekvienos Vyriausybės (o jų jau turėjome šešiolika) švietimui skiriamas prioritetas yra veikiau lozungas nei realus įsipareigojimas. Kiekvienam aišku, jog strateginiai pokyčiai reikalauja investicijų, bet, jei nagrinėtume visas vykusias švietimo reformas Lietuvoje, pamatytume jas vienijanti bruožą – finansų trūkumą.
Faktais ir žiniomis, o ne asmeninėmis nuomonėmis turi būti grįsti mūsų visų ateitį lemsiantys sprendimai. Todėl toliau norėčiau pereiti būtent prie jų.
Aukštojo mokslo reforma 2013. Dublis pirmas: nemokamas aukštasis mokslas
Ruošiantis diskusijoms Vilniaus universiteto Studentų atstovybėje teko perskaityti daugybę tyrimų ir analizių, susijusių su įvairiais aukštojo mokslo finansavimo, prieinamumo, kokybės užtikrinimo aspektais. Nors atsakymų į visus klausimus rasti nepavyko, bet pastarieji duomenys suteikia jau kiek rimtesnį ir tvirtesnį pagrindą tolimesnėms diskusijoms.Studijų kaina Lietuvoje yra viena didžiausių Europoje
Ir nepaisant to, jog daugiau nei pusės (apie 55 proc.) studentų studijos yra finansuojamos valstybės, mūsų sistema neatlaiko kritikos dėl menko aukštojo mokslo prieinamumo.
Deja, socialinis teisingumas nėra itin populiari tema Lietuvoje (nors daugelyje „išsivysčiusių“ valstybių laikoma viena svarbiausių), tad skaitytoją galima nukreipti tik į R.Lazutkos ir D.Šliužaitės atliktą tyrimą (http://www.leidykla.eu/fileadmin/Acta_Paedagogica_Vilnensia/2012_28/9-22.pdf) ar į kelis puslapius Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) parengtoje Lietuvos studijų būklės apžvalgoje.
Dar vienas svarbus faktas – Lietuva jau yra pasiekusi „Europa 2020“ strategijoje užbrėžtą 40 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių (30–34 metų amžiaus grupėje) rodiklį. Galime didžiuotis, pagal šį rodiklį esame tarp valstybių lyderių. Šalys, kurios kartu su mumis pirmauja, dar labiau investuoja į švietimą, suprasdamos, kokią naudą visai valstybei ir visuomenei suteikia išsilavinę žmonės. Atrodo, ir mes taip turėtume daryti, bet ne. Velniop logiką – atsidarykime Valstybinės švietimo strategijos 2013–2022 m. projektą ir rodiklių lentelėje pamatysime, jog, Eurostat duomenimis, 2012 m. aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių 30–34 m. grupėje buvo 48.7 proc., o siekiamybės 2017 m. ir 2022 m. – „ne mažiau nei 40 proc.“. Štai kur Lietuvos ambicija ir ateities investicija.
Lietuvos studentų pajamos yra vienos mažiausių Europoje (615 litų), o išlaidos studijoms – vienos didžiausių. Tik 21 proc. studentų teigė, kad jiems pakanka gaunamų pajamų, siekiant padengti mėnesio išlaidas (http://mosta.lt/images/leidiniai/Lietuvos_studiju_bukles_apzvalga.pdf). Lietuvoje vidutiniškai studentas 10 proc. iš visų savo pajamų gauna iš valstybės, 90 proc. iš kitur. Palyginimui Švedijoje iš valstybės gaunamų lėšų dalis siekia beveik 70 proc.
2012 m. aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių 30–34 m. grupėje buvo 48.7 proc., o siekiamybės 2017 m. ir 2022 m. – „ne mažiau nei 40 proc.“. Štai kur Lietuvos ambicija ir ateities investicija.
Tikra tiesa, jog mes negalime savęs lyginti su Švedija, bet to ir nereikia. Puiku, kai turime pavyzdžių, kuriais galime sekti, žvelgdami į ilgalaikę valstybės raidą. Visgi, kai kalbame apie studentų rėmimą, turime suvokti, jog Lietuva yra tarp stipriai atsiliekančių valstybių. Dar blogiau, jog šis atsilikimas kasmet vis didėja.
Keletas pavyzdžių: 2009 m. valstybinę paskolų sistemą pakeitė valstybės remiamų paskolų sistema (tiesa, paskolos yra stipriai diskutuotina „studentų rėmimo“ forma). Pakitusią imamų paskolų rūšių statistiką galite rasti Valstybinio studijų fondo tinklalapyje.
Tame pačiame tinklapyje galite panagrinėti ir socialinių stipendijų, skiriamų studentams, skaičių (jau 2009 m. buvo stipriai sugriežtinti kriterijai gauti socialinei stipendijai), kuris palaipsniui vis mažėja (nekalbant, jog socialinių vienkartinių stipendijų rūšis išvis buvo panaikinta valstybiniu mastu). Skatinamosios stipendijos? Iki 2009 m. apie 30 proc. studentų gaudavo skatinamąją stipendiją (VU pavyzdys), bet pakeitus finansavimo mechanizmą (stipendijų dydžiai liko nepakitę) dabar tokių studentų turime kiek daugiau nei 10 proc.
Daugiau nesiplėsiu, manau, jog mintis aiški.
Turinčių aukštąjį išsilavinimą nedarbo lygis Lietuvoje yra du kartus mažesnis nei neturinčių. Taip pat aukštąjį išsilavinimą turintys uždirba du kartus daugiau nei jo neturintys. Šie integracijos darbo rinkoje skirtumai yra vieni didžiausių tarp ES šalių (Eurostat, 2012 duomenys).
Paprasta lyg dukart du. Didžioji dalis bedarbių nėra tie žmonės, kurie turėjo galimybę baigti aukštąją mokyklą, o būtent tie, kurie tos galimybės neturėjo ir iškrito iš švietimo sistemos. Nepakankamas švietimo prieinamumas (ir čia mes turime kalbėti ne tik apie aukštąjį mokslą, bet ir profesinį rengimą) yra vienas svarbesnių faktorių, kalbant apie nedarbą.
Svarbu atkreipti dėmesį į kitą problemą – reikiamų įgūdžių trūkumą (angl. skill gap), kuris nedings įvedus mokamas studijas. Tai yra mokslo ir studijų institucijų kokybės klausimas, atsakymas į kurį nėra niekaip susijęs su (ne)mokančiais studentais, todėl pastarasis argumentas neturėtų būti naudojamas, pasisakant tiek už mokamą, tiek už nemokamą mokslą.
Manau, jog šių trijų šaukštų statistikos pakanka (jei ne, tai dar visa puodynė liko) drąsiai pareikšti, jog aukštojo mokslo (šiuo atveju – studijų ir studentų) finansavimas Lietuvoje, lyginant su visomis ES valstybėmis, yra, švelniai tariant, ne pats geriausias (2009 m. aukštajam mokslui Lietuvoje buvo skiriama 0.81 proc. nuo BVP, 2013 m. ~ 0.55 proc. nuo BVP, Europos siekis – 2 proc. nuo BVP iki 2020 m).
Nemokamo aukštojo mokslo matematika
Ši tema – nesibaigianti erdvė spekuliacijoms, nes nors sumos valstybės mastais ir nėra didelės, paprastam mirtingajam dažnai skaičiuoti tokių pinigų tikrai netenka. Taigi, kiek kainuotų valstybei įvesti nemokamą aukštąjį mokslą?
Demografija. Demografinė krizė lemia tai, jog per kelis metus bendras studentų skaičius sumažėjo apie 40 tūkstančių. Kasmet įstojančių į I pakopos ir vientisųjų studijų programas studentų skaičius sumažėja po 1,5–3 tūkstančius (duomenys iš LAMA BPO) ir tokia tendencija išsilaikys dar bent iki 2020 metų. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2013 m. į I, II pakopos ir vientisųjų studijų programas įstojo beveik 18 tūkst. savo lėšomis studijuojančių studentų.
Minimalūs standartai. LAMA BPO duomenimis, 2012 m. į aukštąsias mokyklas su mažesniu nei 10 stojamuoju balu įstojo 5 800 studentų (VF ir VNF vietas). Konstitucinis teismas savo išaiškinime yra nurodęs, jog aukštosioms mokykloms teisiškai negali būti primestas minimalus stojamasis balas, bet štai čia į pagalbą galėtų ateiti sutartys su aukštosiomis mokyklomis, kuriose bendru šalių sutarimu galėtų būti įrašyta tokia nuostata. Žinoma, dalis aukštųjų mokyklų to nenorės, bet valstybė, būdama steigėja, pagaliau turi prisiimti atsakomybę už aukštosios mokyklos studijų kokybę. Svertų tam yra užtektinai, tik ne visuomet pakanka politinės valios.
2015 metų prognozė. Skaičiavimai atliekami su dabartiniu aukštojo mokslo finansavimu. Turime 18 tūkst. 2013 m. į aukštąsias mokyklas įstojusių studentų, studijuojančių savo lėšomis (I ir II pakopos). Demografinė krizė šį skaičių sumažins apie 4 tūkst. per dvejus metus. Lieka 14 tūkst.
Jei sugebame įsivesti aukštojo mokslo minimalią kokybę laiduojančią minimalaus stojamojo balo ribą į aukštąsias mokyklas (tarkim, 10 balų), mokančių studentų skaičių sumažintume dar apie 6 tūkst. Liktų 8 tūkst. studentų.
O dabar, kaip mokykloje (remiantis ŠMM pateiktais skaičiais, 2013 m. įstoję savo lėšomis studentai iš viso sumoka 95 mln. litų):
18 tūkst. studentų – 95 mln. litų
8 tūkst. studentų – x mln. litų
X = 42,2 mln. litų.
Šis skaičius yra su šiokia tokia paklaida, bet, kita vertus, čia nėra įskaičiuotas stojimo į II pakopą mažėjimas (pastarasis nėra toks žymus kaip į I pakopą). Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog toliau kasmet lėšų poreikis vis mažės dėl demografinės krizės. Tad 2016 m. vietoj 8 tūkst. savo lėšomis studijuojančių studentų turėsime apytiksliai 6 tūkst. ir tai sudarys jau tik 31 mln. litų.
Kadangi skaičiavimas buitinis, tai leisiu sau „iš akies primesti“, jog įgyvendinus naują finansavimo modelį nuo 2015 m. per ketverių metų laikotarpį (kuomet pasikeis visa studentų karta) valstybei reikėtų rasti apie 30 papildomų milijonų kasmet ir 120 mln. iš viso. Ši suma valstybės mastu tikrai nėra didelė. Juoba, kad pastarasis skaičiavimas yra tik techninė turimos statistikos išraiška, nenurodanti realaus įgyvendinimo mechanizmo (pastarasis įvardijimas yra kitas etapas, kuris gali reikiamų pinigų kiekį tiek padidinti, tiek pamažinti).
Bet čia matematika dar nesibaigė. Pakalbėjome apie viską labai paprastai, bet kalbėdami apie nemokamą aukštąjį mokslą mes turime turėti galvoje, jog išsilavinę žmonės yra sveikesni ir gyvena ilgiau (investicijos atsiperkamumas didžiulis), yra mažiau linkę nusikalsti (vieną kalinį per metus valstybei kainuoja išlaikyti daugiau nei 15 tūkst. litų, tai dvigubai daugiau nei 2 vidutinius studentus).
Deja, šiais pjūviais „lietuviškos“ statistikos rasti nepavyko, tad tenka referuoti į užsienio literatūrą. Išsilavinusių žmonių pilietinės galios indeksas gerokai aukštesnis nei išsilavinimo neturinčių, o tai gerina visuomenės gyvenimo kokybę ir jos narių aktyvų įsitraukimą į valstybės valdymą (Pilietinės visuomenės instituto atliekami tyrimai). Tokių koreliacijų galima būtų rasti ir daugiau, bet pagrindinė mintis yra paprasta – aukštasis mokslas teikia didžiulę naudą ne tik individui, kas yra savaime suprantama ir taip pat aiškiai matoma iš duomenų, pateiktų šiame straipsnyje, bet ir visai visuomenei, todėl yra laikytinas viešąja gėrybe. Tad klausimas lieka – ar mes norime tai matyti?
Aukštojo mokslo (studijų) finansavimo bei studentų rėmimo Lietuvoje sistema, lyginant su kitų ES valstybių sistemomis, laikytina gan silpna ir, švelniai tariant, tobulintina.
Epilogas arba santrauka
Šio komentaro vienas pagrindinių tikslų – pateikti kiek daugiau statistinės informacijos bei su ja susijusių įžvalgų nei jų galime rasti mūsų žiniasklaidoje ir viešuose politikų pasisakymuose. Tikslas – leisti susidaryti kiek objektyvesnį situacijos vaizdą.
Aukštojo mokslo (studijų) finansavimo bei studentų rėmimo Lietuvoje sistema, lyginant su kitų ES valstybių sistemomis, laikytina gan silpna ir, švelniai tariant, tobulintina.
Aukštasis mokslas suteikia ne tik individualią, bet, dar svarbiau, visuomeninę naudą.
Nemokamas aukštasis mokslas nėra visų aukštojo mokslo problemų panacėja! Nemokamas aukštasis mokslas per se kokybės nesukurs ar studentų pasiskirstymo tarp sektorių (profesinis, koleginis, universitetinis) problemos neišspręs (tam bus skirtas kitas „Aukštojo mokslo reformos 2013“ dublis). Nemokamas mokslas sprendžia kitas problemas ir viena iš jų yra įvardijama kaip vienas pagrindinių dabartinės reformos motyvų – aukštojo mokslo prieinamumas.
Dabartinė finansavimo sistema šio tikslo pasiekti neleidžia (Eurydice, MOSTA, OECD tyrimai ir ataskaitos), visuotinė studijų įmoka (kurios, anot Eurydice duomenų, vis daugiau valstybių atsisako, pereidamos prie nemokamo mokslo) tik dar labiau sumažins prieinamumą (ESU, FiNST projektas), tad vienintelė reali alternatyva, kuri leistų ne simuliuoti, o realiai siekti išsikelto tikslo – nemokamas aukštasis mokslas.
Norint aukštąjį mokslą Lietuvoje padaryti nemokamą, valstybei tikrai nereikės rasti 300 milijonų kitąmet, užteks ir mažiau nei pusantro šimto milijono ir ne vieneriems, o ketveriems metams!
Ir jei dabar mums reikia sumokėti palyginus nedidelę sumą, jog galėtume kilti į viršų bei išlikti (ir tapti) dalyje sričių lyderiaujančia valstybe Europos Sąjungoje, tai pražiopsojus šią progą, ateityje, jei norėsime pagerinti situaciją, turėsime mokėti keliskart didesnę kainą.
Didesnio objektyvumo vardan skaitytojas taip pat turėtų žinoti, jog autorius ir jo atstovaujama organizacija laikosi nuostatos, jog aukštasis mokslas Lietuvoje turėtų būti nemokamas.
Arminas Varanauskas yra Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) atstovas Mokslo ir studijų įstatymo tobulinimo darbo grupėje, Lietuvos švietimo tarybos narys
