Lietuvos teismai keičia per daugiau nei 15 metų suformuotą laikino turto arešto taikymo skolininkams teisminiuose ginčuose tvarką. Kartu mažinama teisminių ginčų proceso įtaka skolininkais į bylas įtraukiamų verslininkų veiklos tęstinumui, taip apsaugant smulkaus ir vidutinio verslo atstovus.
Kiekvienas verslininkas gali patvirtinti, jog Lietuvos teismai lengva ranka tenkindavo ieškovo prašymą dėl skolininko turto arešto.
Kiekvienas Lietuvos verslininkas, iš kurio nors kartą teisminio ginčo keliu buvo siekiama prisiteisti skolą ar žalą, gali patvirtinti, jog Lietuvos teismai vien įvertinę reikalaujamos sumos dydį lengva ranka tenkindavo ieškovo prašymą dėl skolininko turto arešto.
Ieškinio reikalavimas viršijantis bent 10 000 eurų, Lietuvos teismuose buvo laikomas didelės vertės ir vien šiuo pagrindu jo įvykdymo užtikrinimui buvo lengvai taikomas skolininko turto (nekilnojamojo turto, o jo nesant – ir piniginių lėšų banko sąskaitose) areštas. Toks areštas buvo taikomas dar iki skolininkui pranešant apie prieš jį inicijuotą ginčą.
Dėl teisminio ginčo nagrinėjimo trukmės, kuri gali siekti 1,5 metų ir ilgiau, dažnai smulkūs ir vidutiniai verslininkai, prieš kuriuos vedami ginčai, buvo priversti nutraukti veiklą, bankrutuoti ar veiklą vykdyti naujai steigiamose įmonėse.
Areštuoja atsargiau net esant didelės vertės ieškiniams
Visgi, nuo 2016 metų vidurio ženkliai keičiama daugiau nei 15 metų nusistovėjusi skolininkų turto arešto tvarka. Teismai nebetaiko turto arešto skolininkų atžvilgiu vien atsižvelgiant į didelę ieškinio reikalavimo vertę. Šiuo metu yra pavyzdžių, kai teismai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą), teisme reiškiant net 200 000 eurų ir didesnius reikalavimus, reikalaujant kreditorius papildomai pagrįsti prašomų turtinių ribojimų būtinybę.
Teismai išreiškė naują požiūrį, saugantį skolininko teisminiame ginče interesus, ir nurodo, jog savaime didelė ieškinio reikalavimo suma negali paveikti galimybių įvykdyti tokį reikalavimą. Teismai ėmė reikalauti pagrįsti įrodymais, kad konkretaus asmens finansinė būklė yra ypač prasta ir tikėtinai blogės ateityje, dėl ko būtina apsaugoti šiuo metu turimą skolininko turtą jį areštuojant ir užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą ateityje.
Negana to, teismai dažnai prašo papildomai pagrįsti įrodymais skolininko nesąžiningą elgesį, pavyzdžiui, skolininko turto slėpimo ar perkėlimo kitiems asmenims veiksmus, dėl kurių formuotųsi rizika, jog ieškovui palankus teismo sprendimas nebus įvykdytas. Nepateikus teismo prašomų įrodymų – skolininko turto areštą taikyti atsisakoma.
Tokiu nauju požiūriu Lietuvos teismai formuoja ir naujus verslininkų bylinėjimosi įpročius. Anksčiau ieškinius (net ir nevisiškai pagrįstus) su turtiniais reikalavimais reiškiančios bendrovės buvo beveik visada tikros dėl turto arešto taikymo asmeniui, kuriam reiškiami reikalavimai teisme. Tokius turtinius ribojimus dažnai verslininkai naudojo kaip papildomą derybinį svertą ieškant bendro ir efektyvaus ginčo sprendimo. Smulkaus ir vidutinio verslo atstovams net ir 10 000 eurų piniginių lėšų areštas 1-1,5 metų laikotarpiui gali lemti komercinės veiklos pabaigą, todėl kartais ieškinius pareiškusiems kreditoriams pavykdavo pasiekti ženkliai palankesnį susitarimą su kitu verslininku vien dėl siekio kuo greičiau pasinaikinti teismo taikytus turtinius ribojimus.
Kreditoriai, reiškiantys reikalavimus, buvo linkę patirti išlaidas dėl ieškinio parengimo, sumokėti žyminį mokestį teismui ir inicijuoti bylą teisme, tikėdamiesi turtinių ribojimų skolininkui taikymo, taip paskatinant ginčo sprendimo paieškas bendru kreditoriaus ir skolininko sutarimu.
Kreditoriai ir skolininkai tarsis, nesikreipdami į teismą?
Formuojantis naujai Lietuvos teismų praktikai, vien teisminio proceso inicijavimas nebegarantuoja turtinių ribojimų skolininko atžvilgiu.
Tikimasi, kad nepiktnaudžiavimas turto areštais motyvuos kreditorių ir skolininką ieškoti susitarimo apskritai nesikreipiant į teismą.
Tikėtina, kad teisminis ginčas, kuris (netaikius turtinių ribojimų skolininko atžvilgiu) gali nesuteikti pridėtinės vertės derybose su skolininku, motyvuos kreditorių ir skolininką dažniau ieškoti susitarimo nesikreipiant į teismą. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad kilusio ginčo šalys turi teisę jį išspręsti pasirašydamos taikos sutartį ir pateikdamos ją tvirtinti teismui, net ir neperdavus teismui tokio ginčo nagrinėjimo esmės. Tokia teismo patvirtinta taikos sutartis turi įstatymo galią ir gali būti priverstinai vykdoma bet kurios taikos sutartį pasirašiusios šalies.
Dėl besikeičiančio Lietuvos teismų požiūrio į taikytinus turtinius ribojimus, bus labiau saugojami smulkaus ir vidutinio verslo interesai, sudarant galimybę net ir ilgiau trunkančio teisminio proceso metu netrukdomai tęsti veiklą ir gintis nuo pareikšto ieškinio teisme. Vien teisminio ginčo skolininko atžvilgiu inicijavimas vis rečiau turėtų būti siejamas su tokio skolininko veiklos pabaiga ar bankrotu. Kartu Lietuvos teismų atsargesnis turtinių ribojimų taikymas teisminiuose ginčuose veiks kaip papildomas motyvas ieškoti kreditoriui ir skolininkui neteisminių ginčo sprendimo būdų.
Arnas Bareika yra advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuotas teisininkas
