Man atrodo, kad dirbantys žmonės, turintys mažų vaikų ir finansinių įsipareigojimų, su tokia alga jaučiasi panašiai kaip mūsų pensininkai, kurie už 30–40 metų darbo gauna 266 eurus pensijos – tokia pernai buvo vidutinė senatvės pensija Lietuvoje. Pragyventi už tiek gali, bet gerai ir saugiai jaustis – vargu, nes nori nenori esi priverstas tapti tikru išgyvenimo virtuozu.
Tyrimas patvirtino: realybė visai kitokia
Nepaisant to, žmonės supranta, kad po 30 metų sulaukus pensinio amžiaus bus ne ką lengviau, o gal net ir sunkiau, nes demografinės prognozės ateities pensininkams nieko gero nežada. Todėl vidurinioji klasė Lietuvoje daro ką gali: taupo ir veržiasi diržus kiek tik pajėgia, kad bent menką dalį pajamų atsidėtų rytdienai – vaikų mokslams, juodai dienai ir senatvei.
Apie tai patvirtina naujausias visuomenės tyrimas, kurį atliko bendrovė „Spinter tyrimai“: Lietuvos žmonės puikiai supranta, kokie iššūkiai jų laukia ateityje, ir pagal savo galimybes daro ką gali, tik tos galimybės, deja, kol kas yra labai ribotos.
Šio reprezentatyvaus tyrimo rezultatai kai kuriems mūsų politikams ir visuomenės veikėjams dabar turėtų būti lyg šaltas dušas – tiems, kurie praėjusių metų pabaigoje pakėlė Lietuvoje tikrą vajų, esą per gyvybės draudimą ateičiai ir juodai dienai kaupia daugiausia „turčiai“, todėl neva ir valstybės skatinimą – galimybę susigrąžinti dalį gyventojų pajamų mokesčio (GPM) nuo taupymui vaikų mokslams bei senatvei skirtų lėšų – reikia skubiai naikinti.
Kaip žinote, valstybė skatina žmones taupyti ateičiai, sudarydama galimybę susigrąžinti 15 proc. nuo sumokėtų gyvybės draudimo įmokų, kuris Vyriausybės nutarimu yra įtvirtintas kaip papildomo kaupimo pensijai įrankis – kartu su trečiosios pakopos pensijų fondais.
Tačiau dabar pasižiūrėkime, ką apie tai kalba atliktas tyrimas: kas iš tiesų daugiausiai kaupia savo ateičiai ir kartu naudojasi šiuo valstybės skatinimu ir ar mūsų žmonėms tokio skatinimo apskritai reikia?
O tyrimas visiems skeptikams turėtų atmerkti akis, nes jis aiškiai parodo, kad per gyvybės draudimą ateičiai daugiausiai kaupia vidurinioji klasė arba netgi žemesnė: tai yra žmonės, kurių pajamos vienam šeimos nariui yra nuo 200 iki 500 eurų per mėnesį. Remiantis tyrimu, tokių gyventojų – savarankiškai savo ateitimi besirūpinančių piliečių – yra net 69 proc.
Taigi šis tyrimas galutinai sugriauna mitą, kad gyvybės draudimas, per kurį ateičiai kaupia apie 400 tūkst. Lietuvos gyventojų, yra turtingųjų paslauga.
Žinoma, nebent mes gyvename valstybėje, kurioje „turčiumi“ laikomas už 500–600 eurų algą dirbantis žmogus, kuris diena po dienos sukasi iš paskutiniųjų, kad užtektų ne tik maistui, būsto paskolai ir vaikų būreliams, bet ir pavyktų nors kelias dešimtis eurų juodai dienai ir būsimai pensijai atsidėti.
Vienintelis receptas oriai senatvei susikurti
Taigi kalbame ne apie kokius nors turtuolius, o apie mūsų viduriniąją klasę – apie tą visuomenės dalį, kuriai valstybės palaikymas ir skatinimas savarankiškai rūpintis savo finansine gerove yra labai reikalingas. Jei jie papildomai netaupys, tuos keliasdešimt eurų galiausiai pravalgys, o tada, sulaukus gyvenimo saulėlydžio, visą gyvenimą atidirbus ir mokėjus mokesčius valstybei ir „Sodrai“, beliks sudžiūvusią duoną valgyti.
Nes prognozės sako labai aiškiai – iš valstybės po trijų keturių dešimtmečių gali tikėtis tik 30–40 proc. darbinių pajamų sieksiančios pensijos. Todėl kitos išeities, kaip tik taupyti savo senatvei patiems, paprasčiausiai nėra: taip ir reikia planuoti, kad maždaug 30 proc. turėtų darbinių pajamų senatvėje užsitikrinsi per valstybės mokamą senatvės pensiją, o kitą, didesniąją dalį, per kelis dešimtmečius iki pensijos reikėtų sukaupti savarankiškai. Tai yra vienintelis receptas oriai senatvei Lietuvoje susikurti.
Šia paprasta taisykle vadovaujasi ir vakariečiai ir tik todėl jų pensininkai, užuot skaičiavę kiekvieną eurą kaip mūsų vargšai senjorai, senatvėje gali mėgautis gyvenimu ir keliauti po pasaulį.
Beje, kad skatinimas taupyti ateičiai per gyvybės draudimą yra reikalingas, mano 55 proc. visų Lietuvos gyventojų ir net 83 proc. gyvybės draudimu apsidraudusių gyventojų. Tai patvirtino „Spinter“ tyrimas – pirma reprezentatyvi visuomenės apklausa, atlikta po pastarųjų Seimo ketinimų panaikinti galimybę susigrąžinti dalį GPM gyventojams, kurie savo finansine ateitimi rūpinasi per gyvybės draudimą.
Taigi turime apklausos rezultatus, kurie siunčia politikams žinią: valstybės skatinimas yra būtinas, nes jis sutelkia žmones neplaukti pasroviui ir jau šiandien prisiimti atsakomybę už savo finansinę ateitį.
Tyrimas parodė, kad tauta iš valstybės visų pirma tikisi palaikymo, bet tikrai ne to, ką matėme baigiantis 2016-iesiems, kai buvo vėzdu užsimota prieš vieninteles valstybės paskatas Lietuvos žmonėms užsitikrinti orią senatvę.
Todėl galime dar kartą pasidžiaugti, kad Seimo nariai paskutinę akimirką atsisakė šių žingsnių ir apsiribojo lubų GPM susigrąžinimui įvedimu – nors įstatymo taikymas ne tik naujoms, bet ir senoms sutartims pažeidžia dalies klientų teisėtų lūkesčių principą, skatinimas taupyti vis dėlto išliko.
Įvedus lubas buvo apribota maksimali mokesčių suma, kurią galima susigrąžinti mokant gyvybės draudimo ar trečiosios pakopos pensijų fondų įmokas.
Žinia, nuo šių metų 15 proc. GPM bus galima susigrąžinti nuo bendros šių įmokų sumos, neviršijančios 2000 eurų per metus – tai reiškia, kad maksimali susigrąžinama suma negalės viršyti 300 eurų per metus.
Estų pensininkams – triskart didesnės pensijos
Lubos iš tiesų buvo reikalingos – užkirtome kelią valstybės skatinimu naudotis ir tiems gyventojams, kurie yra pajėgūs kaupimui skirti itin dideles sumas. Tokių žmonių dalis tarp visų besidraudžiančiųjų yra tik maža saujelė, bet faktas, kad šaukštas deguto šiuo atveju gadino visą medaus statinę.
Tiesa, yra ir kita medalio pusė: įvestomis lubomis mes tarsi užprogramuojame žmones, kokią sumą jiems skirti savo oriai senatvei, o ta suma dabar anaiptol nėra pakankama – Lietuvoje įvestos 2000 eurų lubos, tuo tarpu Estijoje jos siekia 6000 eurų, be to, mūsų kaimynai jas ketina dar didinti.
Gyvenimas nestovi vietoje, kainos ir pragyvenimo lygis kyla, todėl ir mes jau dabar turime galvoti apie lubų didinimą arba indeksavimo mechanizmus.
Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos ir Estijos startinės pozicijos buvo labai panašios, o dabar atotrūkis yra akivaizdus ir jis vis didėja. Štai vidutinis atlyginimas Estijoje šiandien yra daugiau nei trečdaliu didesnis nei Lietuvoje, vidutinė senatvės pensija – didesnė 45 proc.
Pamatus savo ateičiai ir būsimoms pensijoms estai taip pat yra pakloję kur kas geresnius: Estija savo gyventojus skatina taupymui skirti 500 eurų per mėnesį, o Lietuva – kiek daugiau nei pusantro šimto eurų. Tai reiškia, kad net tris kartus mažiau.
Tad neišradinėkime dviračio – lygiuokimės į Estiją, nes akivaizdu, kad jiems sekasi geriau. Esame teisingame kelyje ir jei šią kryptį išlaikysime, vakarietiška gyvenimo gerovė taps realybe ir Lietuvoje.
Artūras Bakšinskas yra Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas
