Aš jau nesu jaunas žmogus, teko matyti įvairių santvarkų, sistemų ir jų pertvarkų. Ir žinote ką: stebint diskusijas dėl planuojamos eilinės pensijų reformos šalyje mane nukrečia šiurpas ir apima paprastas žmogiškas gailestis visiems tiems žmonėms, kurie neliko abejingi, neplaukė pasroviui, o patys ėmėsi veiksmų, kad susikurtų sau sotesnę senatvę ir galiausiai netaptų našta mūsų valstybei. Juk kuo daugiau žmonių savanoriškai rūpinasi savo senatve ir kaupia pensijai papildomai, tuo didesnė nauda ir visuomenei bei valstybei. Tuo labiau kad dėl demografinių pokyčių po kelių dešimtmečių pensininkams gali tekti vargti dar labiau, nei tenka šiandien – tą prognozuoja ir Lietuvos bankas, įvardijęs, kad ateityje pensija gali nesiekti nė 30 proc. žmogaus turėto atlyginimo, ir Europos Komisija, ir kitos organizacijos.
Tad išeitis yra viena ir labai aiški: užuot ribojus žmonių savanorišką kaupimą senatvei ir siūlius vis naujas reformas bei revoliucijas (kurios tik mažina pasitikėjimą sistema), valstybei reikia veikti priešingai – žmonių pastangas savarankiškai rūpintis savo ateitimi visomis išgalėmis palaikyti ir skatinti.
Štai konkretus pavyzdys – senjoras Česlovas. Realus žmogus su realia pensija, kuris kaupė pensijų fonduose ir dėl to dabar kas mėnesį gauna papildomus 150 eurų prie savo „sodrinės“ pensijos. Taip, kaupdamas ilgiau jis būtų sukaupęs dar daugiau, bet ir dabar žmogus džiaugiasi, kad būdamas pensininku gali išlaikyti nuosavą automobilį ir net vieną du kartus per metus pakeliauti – po Lietuvą ar užsienį. Beje, Česlovas sako, kad senatvė ateina labai greitai, todėl turime apie tai galvoti ir tam ruoštis kuo anksčiau. Tokį patarimą jis dabar duoda ir savo vaikams bei anūkams.
Kas nutinka, jei tik sudedame rankas ir laukiame, jau gerai žinome – matome, kokios yra daugumos dabartinių senjorų pajamos. Tai toli gražu ne tai, ko jie tikėjosi dirbdami ir mokėdami mokesčius kelis dešimtmečius, tačiau tokia yra tikrovė.
Ką daryti? Visų pirma turime keisti į požiūrį ir suprasti, kad norint išlaikyti įprastus gyvenimo standartus atėjus senatvei, kai nustosime gauti darbo užmokestį, visos pensijų sistemos pakopos yra svarbios. Svarbi ir „Sodra“, ir kaupimas per antrą pakopą „Sodros“ įmokomis bei prisidedant savo lėšomis, ir savanoriškas kaupimas per gyvybės draudimą ar trečios pakopos pensijų fondus.
Vien per gyvybės draudimą, kuris taip pat priskiriamas trečiai pakopai, sotesnei senatvei kaupia ar nuo įvairių gyvenimo netikėtumų draudžiasi apie 430 tūkst. gyventojų, o jų sukaupta suma jau artėja prie milijardo eurų.
Tai galima pasiekti tik tuomet, jei naudosime visus instrumentus ir pajamas gausime iš kelių (o ne iš vieno) šaltinių. Šis modelis jau seniai yra pasiteisinęs Vakaruose, tad neišradinėkime dviračio, neverskime visko į vieną katilą, o ieškokime būdų, kaip savanorišką kaupimą dar labiau paskatinti. Ypač reikėtų skatinti kaupimą pradėti kuo jaunesnio amžiaus, jau nuo 20-30 metų. Taip net ir kaupiant nedidelėmis sumomis galima sukaupti daug didesnes pajamas savo senatvei.
Per pastaruosius keliolika metų, kol veikia sistema, pasiekėme tikrai nemažai. Mes kasmet matome augantį žmonių sąmoningumą savarankiškai rūpintis savo ateitimi – tiek būsima pensija, tiek apsauga nuo ligų ar nelaimių. Vien per gyvybės draudimą, kuris taip pat priskiriamas trečiai pakopai, sotesnei senatvei kaupia ar nuo įvairių gyvenimo netikėtumų draudžiasi apie 430 tūkst. gyventojų, o jų sukaupta suma jau artėja prie milijardo eurų. Kaip matome iš tyrimų, tai tikrai ne kokie „turčiai“, o daugiausiai vidutines arba net žemesnes pajamas gaunantys žmonės, kuriems ne vis tiek, kokia ateitis jų laukia. Ir jie tikrai nebus našta valstybei, kai užklups liga ar ateis metas išeiti užtarnauto poilsio.
Tad trečia pensijų pakopa taip pat yra labai svarbi pensijų sistemos dalis, kurios nelikus (arba apjungus su antrąja pakopa, kas iš esmės reiškia tą patį) žala bus milžiniška. Tai būtų tarsi laidotuvių maršas savarankiškai savo ateitimi besirūpinančiam Lietuvos piliečiui: nukirstume gyvybiškai svarbią arteriją, palaikančią savanorišką kaupimo skatinimą šalyje. Ir nors kiti ir toliau ras būdų kaip kaupti senatvei, patirtis rodo, kad nesant paskatų iš valstybės – nesant tvarios sistemos, kuria pasitikima, – žmonės tas lėšas paprasčiausiai pravalgo.
Sistema yra sukurta, ji veikia, reikia tik galvoti, kaip galima ją plėtoti ir žmones dar labiau skatinti patiems rūpintis savo senatve, nes tai yra ir valstybės interesas.
Štai Estijoje jau bemaž dešimtmetį veikia modelis, pagal kurį šalyje yra nustatytos gana aukštos lubos taupymui per pensijų fondus ar gyvybės draudimą – 6000 eurų per metus. Tai reiškia, kad Estija skatina savo gyventojus savanoriškam kaupimui skirti iki 500 eurų per mėnesį ir visus kaupiančius remia, sudarydama galimybę jiems susigrąžinti dalį sumokėtų įmokų iki nustatytos ribos. Latvijoje šios vadinamosios lubos siekia 4000 eurų, o Lietuvoje jos tesiekia 2000 eurų per metus, kas reikštų, kad mes savo piliečius skatiname senatvei atsidėti tris kartus mažesnę sumą, negu estai – tik 167 eurus per mėnesį.
Tai nėra daug žinant, kad įprotis kaupimą senatvėje pradėti nuo jaunystės pas mus dar tik formuojasi (pradedama kaupti vyresniame amžiuje, todėl ir kaupti reikia po daugiau): nors turėtų būti valstybės skatinami, šie žmonės paprasčiausiai „atsimuša“ į lubas. Tai nėra daug dar ir todėl, kad lubos apima visas gyventojo sumokėtas įmokas – už gyvybės draudimą ir į trečios pakopos pensijų fondus, šias įmokas sudedant. Tad jei norime pasiekti, kad žmonių, kurie yra priklausomi nuo valstybės, ateityje mažėtų, sprendimų net ir negriaunant sistemos iš esmės tikrai yra – lubų savanoriškam kaupimui padidinimas kaip tik ir būtų vienas tų žingsnių, kurį siekdami didesnės gerovės savo žmonėms mes privalome žengti.
Pensijos Lietuvoje kaupiamos dar tik keliolika metų, o Vakarų patirtis liudija, kad reikėtų kaupti keturiasdešimt – tai reiškia, kad turime dar labai jauną pensijų sistemą su visomis jos pakopomis ir tikrųjų jos vaisių dar reikia išlaukti. Esame teisingame kelyje, tad nesustokime priėję eilinę kryžkelę, o drąsiai ženkime pirmyn.
Artūras Bakšinskas yra Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas.
