Ištakos
Taip jau išėjo, kad būtent senoji Lietuva buvo pirmoji minėtoje teritorijoje iškilusi ir jos žemes bei jose gyvenančias tautas suvienijusi galybė. XIV amžiaus tėkmėje Lietuvos Didžioji Kunigaikštija sėkmingai tęsė dar Mindaugo pradėtą darbą – po Vyties ženklu konsolidavo rusėnų žemes.
Taip LDK nusidriekė iki Juodosios jūros ir priartėjo prie Dunojaus ir Dono žemupių. Neįtikima, tačiau būdama vakarų krikščionybės, stačiatikybės bei islamo civilizacijų sandūroje ir vis dar išlikdama pagoniška, senoji Lietuva sugebėjo tapti tuo reikšmingu veiksniu, kuris smarkiai pakeitė ne tik jėgų šiame didžiuliame regione santykį, bet ir visą jo tautų vystymosi kryptį.
Pirmiausia tai pasakytina apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senbuvius – lietuvius, būsimų gudų ir ukrainiečių protėvius rusėnus, nuo Gedimino laikų Lietuvon gausiai pradėjusius keltis Vakarų Europos gyventojus (ypač vokiečius ir žydus), vėliau – ir totorius. Jau tada palaipsniui pradėjo formuotis skirtingų šios teritorijos etninių ir konfesinių grupių atstovų suvokimas apie bendrą likimą ir tarpusavio solidarumą. Be to, visapusišką Lietuvos įtaką jautė ir visi jos kaimynai – Vokiečių ordinas, Didysis Novgorodas ir kitos rusų kunigaikštystės, totorių ordos ir chanatai, moldavų kunigaikščiai ir kiti. Visi be išimties tyrinėtojai pripažįsta pagrindinį tuometinės Lietuvos istorinį vaidmenį: ji sustabdė mongolų bei tiurkų – kipčakų veržimąsi į Vakarus.
Būdama vakarų krikščionybės, stačiatikybės bei islamo civilizacijų sandūroje ir vis dar išlikdama pagoniška, senoji Lietuva sugebėjo tapti tuo reikšmingu veiksniu, kuris smarkiai pakeitė ne tik jėgų šiame didžiuliame regione santykį, bet ir visą jo tautų vystymosi kryptį.
Tačiau XV amžiaus pabaigoje pastarųjų grėsmę Europai pakeitė kitas kylantis monstras – savo kaimynus vieną po kito naikinanti Moskovijos valstybė (būsima Rusija). Prasidėjo ilga, iki šiol nesibaigianti kova dėl mūsų geopolitinės erdvės ir jos žmonių išlikimo. Taip lietuviai ir kitos istorinės LDK tautos – gudai bei ukrainiečiai – jau virš 500 metų yra nuolatinėje akistatoje su „Blogio imperija“. Ir nesvarbu, kokiais pavadinimais pastaroji besivadintų.
Lemtingą vaidmenį minėtos geopolitinės ir civilizacinės erdvės istorijoje suvaidino Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo procesas, prasidėjęs dar 1325 metais, kai Gediminas susigiminiavo su Vladislovu Lokietka. Toliau sekė 1385 metais sudaryta Krėvos sutartis bei 1387 metais įvykęs Lietuvos krikštas, po kurio Lietuva įsiliejo į Europos krikščioniškų valstybių šeimą. Nuo šio momento sustabdyti „Blogio imperijos“ ekspansiją tapo bendru Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tautų (nuo 1569 metų – Abiejų Tautų Respublikos) reikalu. Tiesa, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad į pietus nuo ATR tokią pačią arba panašią civilizacinę misiją atliko dar viena Europos „pasienio“ valstybė – Vengrija.
Suprantama, ne vien karais ir konfrontacija su antipodais buvo garsi mūsų bendrija. Sparčiai vystėsi jos ūkis ir kultūra; be garsių vardų ir pasiekimų Vakarų kultūros bendras vaizdas būtų neįmanomas. Vėliau čia laikinai įsigalėjęs priešas tesugebėjo vien tik naudotis šiais pasiekimais arba – dar blogiau – juos naikinti. Daug ką pasako ir tai, jog visi buvusios Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos seniausi universitetai – Karaliaučiaus (1544), Vilniaus (1579), Tartu (1632) ir Lvivo (1661) atsirado ne Rusijos valdžios malone, ir ne rusų etninėse žemėse, o mūsų bendrijoje arba visai šalia jos.
Pirmosios Europos istorijoje konstitucijos – 1791 metais gegužės 3 dienos ATR Konstitucijos (kartu su 1791 metų spalio 20 dienos Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimais) – priėmimas buvo itin svarbus. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo jau antroji, modernioji Lenkijos ir Lietuvos tautų civilizacinė misija.
Vėliau vyko 1794, 1830 – 1831 ir 1863 – 1864 metų sukilimai, tautinių atgimimų gadynė, du pasauliniai karai, svetimųjų okupacijos, ginkluotas ir beginklis pasipriešinimas visų laikų baisiausiai „Anticivilizacijai“. 1991 metais žlugus eilinei „Blogio imperijos“ atmainai daug kam (taip pat ir šių eilučių autoriui) atrodė, kad pagaliau atėjo ramybės, pažangos ir kuriamojo darbo metas, ir ne tik mums visiems, bet ir pačiai Rusijai.
Dabartis
Iliuzijos tęsėsi neilgai, vos porą metų – bent jau tiems, kas stebėjo situaciją be rožinių akinių. 1993 metais neva naujos ir „kitokios“ Rusijos valdžios šakos pradėjo aiškintis tarpusavio santykius, pasitelkusios tankus ir artileriją, o kitais metais šios šalies kariauna įsiveržė į laisvę mylinčių čečėnų žemę.
Rusijos „taikdarių“ palaikomi neaiškios tautybės „separatistai“ dar 1991 – 1992 metais įsitvirtino Moldovos Transnistrijoje ir Budžake (vadinamojoje „Gagaūzijoje“), visose trijose buvusiose Gruzijos autonomijose ir Azerbaidžano Karabacho provincijoje (pastarojoje „taikdarių“ funkciją atliko Rusijos kariuomenės 366 motorizuotas šaulių pulkas). Vadinamieji „rusakalbiai“ buvo kurstomi sukilti prieš „nacionalistų valdžią“ visur, kur tik ji buvo gausi – šiaurinėje Kazachijos dalyje, pietrytinėse Ukrainos srityse, Baltijos valstybių pakraščiuose ir kitur.
Bet visa tai buvo tik juokai, palyginus su tuo, kas prasidėjo, kai naujuoju Rusijos vadovu tapo Vladimiras Putinas, o jo „religija“ – vadinamasis „eurazizmas“. Kaip ir gūdžiausiais sovietiniais laikais, Vakarai (įskaitant Lietuvą, Lenkiją, Latviją ir kitus mūsų sąjungininkus) buvo paskelbti mirtinais Rusijos priešais, o visi kitokią, negu valdančioji gauja, nuomonę turintys rusai – „nacionališdavikais“. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.
Pasaulis pagaliau suprato, kad tai nėra dar vienas lokalus konfliktas, nes taip Rusija pradėjo griauti tarptautinę kolektyvinio saugumo sistemą, ilgus pokario dešimtmečius kurtą ir, kaip atrodė, jau nusistovėjusią.
2008 metais Rusija jau atvirai (neprisidengdama, kaip iki tol, „taikdaryste“) užpuolė Gruziją, o šiandien, pamiršusi visus savo išvedžiojimus apie „slavų ir stačiatikių brolybę“, aneksavo Ukrainos Krymą. Pasaulis pagaliau suprato, kad tai nėra dar vienas lokalus konfliktas, nes taip Rusija pradėjo griauti tarptautinę kolektyvinio saugumo sistemą, ilgus pokario dešimtmečius kurtą ir, kaip atrodė, jau nusistovėjusią.
Tai taip pat yra užkrečiamas „pavyzdys“ visokio plauko iranams, šiaurės korėjoms ir gazos sektoriams, kurių diktatoriai taip pat kliedi „naujos pasaulio tvarkos“ vizijomis. Nerimsta ir įvairaus plauko „revoliucionieriai“, naciai, religiniai fanatikai, „tituškos“ ir kiti Maskvos išlaikomi stribų bei žydšaudžių vaikaičiai.
Deja, visa tai gali peraugti į Trečiąjį Pasaulinį karą.
Perspektyva
Kaip ir pavieniai žmonės, tautos ir valstybės yra atsakingos už joms tekusią laiko ir vietos atkarpą, tiksliau – už atsakingą savo pareigos joje vykdymą. Būdamos Abiejų Tautų Respublikos palikuonės ir NATO bei ES narės, Lietuva ir Lenkija nuosekliai remia Ukrainos ir visos Rytų Europos demokratizaciją ir jos euroatlantinę integraciją.
Tačiau maža vien tik jaustis galingų sąjungininkų jaunesniais partneriais. Turime ir savąją, jei taip galima pavadinti – lokalią misiją – mūsų istorinę pareigą Ukrainai, o numatomoje perspektyvoje – ir Gudijai.
Nėra lengva tiksliai apibrėžti aukščiau minėtos mūsų geopolitinės erdvės ribas. Tačiau žinome, kad jau šiandien į ją sugrįžtą mūsų sesė Ukraina. Turime padaryti viską, kad sugražintume ir Gudiją, kuri kol kas nesugeba ištrūkti iš „eurazijinių“ spąstų. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Gudijos buvimas vėl kartu neturėtų būti savitikslis. Turint mintyje tai, kad mes kur kas geriau negu kiti europiečiai žinome, kas yra, taip vadinamas „sausumos šeštadalio“ gyventojų mentalitetas, svarbiausia mūsų misija turėtų tapti Rytuose esančios „Blogio imperijos“ sunaikinimas ir Rusijos tautų (pirmiausia – pačios rusų tautos) išlaisvinimas iš jau pusę tūkstančio metų trunkančio „saviškių“ jungo.
Svarbiausia mūsų misija turėtų tapti Rytuose esančios „Blogio imperijos“ sunaikinimas ir Rusijos tautų (pirmiausia – pačios rusų tautos) išlaisvinimas iš jau pusę tūkstančio metų trunkančio „saviškių“ jungo.
Nėra abejonių, kad mums padedant ne tik pavieniai (kaip dabar) teisuoliai, bet ir dauguma Rusijos žmonių pagaliau praregės ir suvoks, kur juos stumia V.Putinas ir Co.
Mūsų neturėtų klaidinti šiuo metu stebima beveik totali rusų parama Kremliaus šeimininkui ir šioje šalyje vykstanti šovinistinė euforija. Visa tai jau buvo – Hitleriui, pritariant daugumai vokiečių, iš pradžių taip pat pavyko prisijungti Sudetus ir Austriją „taikiomis priemonėmis“, tačiau vėliau kraujas liejosi upėmis, o pati Vokietija buvo paversta kapinynu. Todėl galima teigti, kad „perdozavus“ šovinistinės psichozės, neišvengiamai ateina ir sunkių pagirių metas. Informacinių ir komunikacinių technologijų pažangos amžiuje tikėtina, kad jos ateis kur kas greičiau, negu anksčiau.
Rusijai atsiranda istorinis šansas išsivaduoti, jei taip galima sakyti, pačiai iš savęs, iš savo imperinės naštos. Vis daugiau drąsių ir pilietiškai mąstančių Rusijos žmonių suvokia savo tautos tragediją ir jau nebijo kalbėti, kokį nusikaltimą prieš Ukrainą, Europą ir pačią Rusiją daro naujai atsiradę „šachinšachai". Tuos žmones persekioja, gąsdina ir visaip žemina vietiniai valdžios pakalikai, bet akivaizdu, kad tai – sistemos agonijos pradžia. Todėl padėkime tiems drąsiems žmonėms kuo galime: ir šovinizmu apkrėstų žmonių švietimu, ir mūsų politinėmis iniciatyvomis, ir – pagal galimybes – materialiai.
Mes – vėl esančios kartu Lietuva, Lenkija ir Ukraina – turime atlikti savo istorinę misiją ir padaryti viską, kad Rusija taptų pagaliau civilizuota demokratiška Europos valstybė. Kad senoji demokratinė Didžiojo Novgorodo večės dvasia nugalėtų eurazijinį Maskvos mąstymą. Kad ne tik NATO globoje esančioms Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Lenkijai, bet ir Ukrainai, Moldovai, Gruzijai ir Azerbaidžanui nereikėtu bijoti naujos invazijos iš Rytų. Ir kad nereikėtų Rusijos kareivių motinoms laukti karstuose grįžtančių savo sūnų iš dar vieno „internacionalinės pareigos vykdymo“...
Ir gal tada Kijevo Rusios vardas įgaus visai kitokį, naują skambesį...
Artūras Melianas yra Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas
