Tiesa, kitų penkių mūsų europarlamentarų nesudomino ir ši tema. Kaip rodo Europos parlamento statistika, jie linkę geriau patylėti arba pasisakyti tokiais Lietuvai svarbiais klausimais kaip asmeniniai ir proginiai laivai, gestacinis cukrinis diabetas ar smurto prieš krikščionis atvejai Sirijoje, Pakistane bei Irane…
Europos parlamentas jau vadinamas „dramblių kapinėmis“ – partijos ten neretai siunčia savo nusipelniusius „pensininkus“ ar garbingus tremtinius arba… simpatiškus perėjūnus.
Iš tiesų, 10 kartų didesnės nei Lietuvos Seime pajamos, menkai rinkėjų kontroliuojama veikla (kas išvardintume visus 12 šiuo metu Lietuvai Europos parlamente atstovaujančius politikus?) ir garbingas europarlamentaro vardas suvilioja ne vieną – kas meta ambicijas tapti partijos lyderiu, kas nebenori net prie antrosios religijos šlietis, anas, žiūrėk, partiją kitai į glėbį atvedė ir už tai aukštesne vieta sąraše atsidėkota buvo, o šitas kažkada taip iššoko – per plauką prezidentu kadaise netapo, tad dabar jau žemyn kristi nebegali.
Europos parlamentas jau vadinamas „dramblių kapinėmis“ – partijos ten neretai siunčia savo nusipelniusius „pensininkus“ ar garbingus tremtinius arba… simpatiškus perėjūnus.
Gūdžiais 2004-aisiais partijos dar nežinojo visų Briuselio ir Strasbūro privalumų, tad ir siuntė į Europos parlamentą bet ką, net ir trumpam prie partijos prisišliejusius politikos mėgėjus. Iš 14-os 2004-2009 metais Europarlamente dirbusių politikų toliau jame darbuojasi vos 5 – iš jų 3 liko antrai kadencijai.
O kur likusieji? Kas versle, kas Seimo kanceliarijoje, kas arklininkyste susidomėjo. Ką padarė jie Lietuvos labui per tuos 5 metus Europos parlamente, dabar turbūt jau nepasakys niekas. Kažką, matyt, darė. Juk negali būti, kad daugiau nei 2,5 mln. litų, kuriuos vieno europarlamentaro iš Lietuvos išlaikymui per kadenciją skiria Europa, būtų mėtoma taip, vėjais? O gal, gali?
Bet kokiu atveju, jau 2009 metais Lietuvos partijos suprato, kad mėtytis „šiltomis“ vietomis nevalia, o Europos parlamentas gali būti puikia prieglauda nuo lietuviškos politikos kasdienybės pavargusiems, problemų su teisėsauga turintiems, rinkimus pralaimėjusiems ar tiesiog į nemalonę patekusiems bendražygiams.
Tad iš 12 Lietuvos atstovų Europos parlamente dabar ir turime vieną prezidentą (tiesa, nušalintą), bent tris buvusius kandidatus į prezidentus (neišrinktus), bent du buvusius kandidatus į partijos pirmininkus (nelaimėjusius), bent vieną buvusį partijos (tiesa, jau prijungtos) lyderį. Dar tiesa, turėjome, vieną teisiamąjį, bet šis, praradęs EP imunitetą, pats grįžo namolio.
Žmonės patyrę, Lietuvos atstovų amžiaus vidurkis – atmetus porą jaunųjų politikos žvaigždučių – virš 60-ties metų, tik bėda, kad sunku pasakyti, kokia iš jų veiklos nauda Lietuvai. Vieni, atrodo, sparčiai tampa „labiau europiečiais“ ir labiausiai rūpinasi globaliomis globalios politikos problemomis, kiti – atvirkščiai, taip nori grįžti ir ta proga yra įsigilinę į, tarkim, šildymo Vilniuje klausimus, kad pamiršta, jog norint juos spręsti reikia būti Vilniuje, ne Strasbūre.
O darbų, kuriuos galėtų, turėtų ir privalėtų Europos Parlamente atlikti Lietuvoje išrinkti jo nariai yra ne vienas. Kompensacijos už emigraciją klausimas (o juk dėl jos Lietuvos ekonomika kasmet praranda milijardus) arba vieningos dujų kainos Europos Sąjungos valstybėse (priminsiu, Lietuva moka daugiau nei bet kuri kita ES šalis) yra vieni tokių.
Tačiau kelti juos, matyt, turės jau nauji žmonės. Profesionalai, kuriems Europos Parlamentas nėra „dramblių kapinės“.
Artūras Melianas yra Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas
