Beveik dešimtmetį trukęs Mažeikių–Ruknės geležinkelio skandalas buvo nagrinėjamas ilgai ir Lietuva šiuo klausimu turėjo gana tvirtą poziciją. Kai EK skyrė baudą, pagalvojau, kad galbūt nauja vadovybė neįsigilino, neskyrė pakankamai dėmesio šiai problemai, tačiau po M.Vestager vizito man dar kartą pasidarė aišku – naujoji vadovybė arba Susisiekimo ministerija galimai bandė parodyti ankstesnės valdžios neįgalumą, blogą darbą. Tačiau ar toks elgesys naudingas mūsų piliečiams? Juk galiausiai tuos 28 mln. eurų turės sumokėti Lietuvos žmonės.
Negana to, trečiadienį viešojoje erdvėje pasklido informacija apie tai, kad dar 2016-aisiais „Lietuvos geležinkeliai“ 2 metams pasirašė 800 tūkst. eurų vertės sutartį su tarptautine teisinių paslaugų įmone „Linklaters“. Tai – papildomos išlaidos, kurios gali būti daug didesnės, jeigu bus priimtas sprendimas bylinėtis su EK. O galimybė užginčyti šią baudą, kaip suprantu, yra svarstoma, tik čia kyla dar vienas klausimas – ar tai reikalinga? Kaip teisininkas galiu pasakyti, kad pirmiausia reikia įvertinti, kiek visa tai kainuotų, užimtų laiko ir ar yra perspektyva laimėti. Jeigu mes jaučiame, kad esame teisūs – tai reikia kovoti iki galo.
Kita vertus, viso to galėjo nebūti – eurokomisarė M.Vestager aiškiai pasakė, kad baudos buvo galima išvengti. EK reikalavo, kad būtų restruktūrizuota „Lietuvos geležinkelių“ sistema, t.y., atskirtas keleivių ir krovinių vežimo veiklos. Kaip suprantu, tereikėjo Lietuvos sutikimo šiuo klausimu ir ko gero šiandien nekalbėtume apie milžinišką baudą. Kodėl mūsų valdžia nesiėmė spręsti šio klausimo? Peršasi tokia išvada, kad atėję nauji vadovai pateko į visiškai naują sritį – atleido buvusius darbuotojus, pakeitė kitais ir šie nesugebėjo arba neturėjo laiko įsigilinti, neparuošė jokio plano, kaip toje byloje elgtis, todėl ir buvo gauta 28 mln. eurų bauda. Susidaro toks įspūdis, kad buvo bandoma labiau pateisinti padarytus veiksmus, ardant „Lietuvos geležinkelių“ vadovybę, o ne gilintis į esmę ir bylos aplinkybes. Manau, kad būtent čia ir būta daugiau politinių interesų žaidimo, negu dalykinių, teisinių ir ekonominių sprendimų priėmimo.
Netinkamų veiksmų ir sprendimų rezultatas – aiškus, tačiau yra nemažai kitų kabliukų. Pavyzdžiui, kas šioje situacijoje turėtų prisiimti atsakomybę – buvusi ar esanti valdžia, o gal buvęs „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka? Iki šiol negirdėjau jo išsamaus komentaro apie EK paskirtą baudą, išskyrus vieną numestą sakinį, kad dabar čia nebe jo problema. Todėl manau, kad pirmiausia turėtume atlikti tyrimą, kodėl buvo priimtas sprendimas išgriauti 19 km geležinkelio atkarpą ir išsiaiškinti, ar tai buvo tikslingas ar netikslingas sprendimas. Kai bus aiškios visos aplinkybės, galėsime kalbėti apie atsakomybės prisiėmimą, o kol kas nepradėkime kaltinti labiausiai nepatinkančių pareigūnų.
Artūras Paulauskas yra Visuomeninio politinio judėjimo „Pirmyn, Lietuva“ lyderis, buvęs Darbo partijos narys, Seimo pirmininkas, aplinkos ministras.
