Susirūpino gynyba
Esant tokiai įtemptai situacijai Ukrainoje ir aneksavus Krymą, Lietuvoje irgi susirūpinta savo krašto apsauga ir gynyba.
Visiems gerai žinoma, kad kariuomenės finansavimas sumažintas su tuometinės konservatorių valdžios palaiminimu, dar ir Prezidentei pritarus bei viešai pareiškus apie nerašytą NATO šalių susitarimą („kai nerašytos taisyklės, reiškia jų ir nėra“), tačiau dabar kariuomenės finansavimo didinimas tapo viena aktualiausių temų tarp politikų.
Dabar kariuomenės finansavimo didinimas tapo viena aktualiausių temų tarp politikų.
Pritariu ir netgi skatinu tokią iniciatyvą. Tačiau nereikia pamiršti, kad 2012 metais partijos bendrai susitarė krašto apsaugos finansavimą didinti kasmet ir tolygiai, kol bus pasiektas 2 proc. rodiklis. Deja, kol kas mūsų kariuomenė išgyvena ne pačius geriausius laikus, o NATO šalių statistikoje dėl kariuomenės finansavimo rodiklių atrodome išties liūdnai.
Tačiau dar liūdnesnis vaizdas veriasi, matant prezidentūros požiūrį. Visiems žinoma, kad kariuomenės finansavimo, krašto gynybos, saugumo ir kitus klausimus turi spręsti aukščiausia valstybės institucija – Valstybės gynimo taryba. Įstatyme numatytos šios institucijos funkcijos, paprastai ši taryba renkasi kas mėnesį, į ją kviečiami ne tik įstatyme numatyti asmenys, tačiau ir dar keli pareigūnai, kuriems pagal darbo funkcijas priklausytų dalyvauti, svarstant saugumo ir gynybos klausimus.
Valstybės gynimo taryba ir VSD
Pasaulinė situacija tapo kur kas karštesnė, todėl pagaliau po ilgo laiko buvo nuspręsta pasitarti, kaip apsaugoti Lietuvą ir jos piliečius. Šiuo svarbiu klausimu turėtų tartis visi svarbiausi valstybės vadovai kartu su kitais atsakingais pareigūnais.
Žvalgybos įstatyme, kurio nevykdymu ir nustatytų funkcijų neatlikimu buvo apkaltintas VSD, nustatyta, kad VSD atsiskaito Valstybės gynimo tarybai, nes ši formuluoja užduotis VSD. Tad Valstybės gynimo taryba ir turėtų vertinti, ar VSD atliko jiems pavestas užduotis, ar ne.
Tai įtvirtinta Konstitucijoje, kurios 140 straipsnis nurodo, kad „svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas“. Tačiau kokiu principu buvo vadovaujamasi, kviečiant į pasitarimą Prezidentūroje dėl šalies saugumo ir gynybos, – neaišku.
Lygiai taip pat neaišku, kuo vadovaudamasi Prezidentė visai Lietuvai pareiškė, kad Valstybės saugumo departamentas dirba blogai. Žvalgybos įstatyme, kurio nevykdymu ir nustatytų funkcijų neatlikimu buvo apkaltintas VSD, nustatyta, kad VSD atsiskaito Valstybės gynimo tarybai, nes ši formuluoja užduotis VSD. Tad Valstybės gynimo taryba ir turėtų vertinti, ar VSD atliko jiems pavestas užduotis, ar ne. Valstybės gynimo taryba nešaukiama, tad ir atsiskaityti nėra kam. Nebent Prezidentė asmeniškai pasikviečia VSD vadovą ir paaiškina jam, ką jis blogai daro, taip perkeldama institucinį vertinimą į asmeninį, t. y. D.Grybauskaitė pabrėžė, kad VSD save laiko pažymų rašymo institucija, iš kurių esą jai jokios naudos.
Kas būtų, jei būtų?
Įvertinus, kad V.Putinas jau anksčiau yra išreiškęs pretenzijas Lietuvai dėl Klaipėdos krašto, ir tai, kad savo naujausioje kalboje jis atvirai piktinosi ir priekaištavo NATO dėl dvigubų standartų taikymo, kaip pavyzdį paminėdamas NATO plėtrą į Rytus, tai reiškia ir Baltijos šalių narystę šioje organizacijoje, po tokių pasisakymų turime kaip niekada aktyviai stebėti situaciją ir rodyti iniciatyvą dėl mūsų šalies saugumo.
JAV viceprezidentas J.Bidenas kalba apie bendradarbiavimo, pratybų žemėje bei jūroje ir mokymo misijų intensyvinimą, o tokius veiksmus būtina planuoti. Todėl bent dabar sušaukti Valstybės gynimo tarybą yra daugiau nei būtina.
Visiems žinoma, kad panašios Valstybės gynimo tarybos buvo skubiai sušauktos praktiškai visose aplinkinėse šalyse. Ir ten nebuvo jokių asmeniškumų, nes valstybės saugumas buvo aukščiau politinių nesutarimų ar ambicijų. Šiandien mūsų valstybėje matome, kad kol kas vieningo vadovavimo šaliai nereikia nė tikėtis, tačiau svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kad jei ir toliau skaldysime savo šalį ir nesugebėsime susitelkti, agresorius gali tai išnaudoti savo tikslams.
Belieka tik svarstyti, kaip pasisuktų situacija, jei išsipildytų Prezidentės prognozės apie tolimesnius Kremliaus veiksmus Moldovos, Baltijos šalių ir Lenkijos atžvilgiu. Negi vėl būtų surasta kokia nors priežastis, kuria remiantis, net agresijos akivaizdoje į Valstybės gynimo tarybą nebūtų kviečiami į jos sudėtį įeinantys asmenys? Jeigu taip, tada beliks tik apgailestauti, kad Konstitucija ir įstatymai galioja ne visiems.
Artūras Paulauskas yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Darbo partijos frakcijos narys
