Tačiau Seime prasidėjusios diskusijos kelia nuostabą. Net kai kurie Seimo nariai aktyviai priešinasi šiai nuostatai, argumentuodami, kad neva Vyriausybės nariai, kartu su ministru pirmininku turi imunitetą nuo materialinės atsakomybės. Tačiau nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio teismo jurisprudencijoje apie tai nekalbama.
Situaciją galima apibūdinti paprastai. Tarkime, ministras priima sprendimą, dėl kurio nukenčia ne tik žmonės, tačiau ir valstybė. Toks sprendimas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą tuo ministru, atleisti jį iš einamų pareigų, tačiau negali išsireikalauti materialinės žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad nors ir nustatoma padaryta materialinė žala, o ministras atstatydintas, bet žalą žmogui atlygina valstybė iš savo biudžeto, arba atitinkama įstaiga – Vyriausybė ar ministerija, tačiau irgi iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, nes atgręžti atsakomybės į žalą padariusį asmenį net teoriškai neįmanoma. Mano siūlomos pataisos leistų regreso tvarka padarytus nuostolius išieškoti asmeniškai iš buvusio ministro, kuris ir priėmė žalingą sprendimą. Tokiu būdu žala atlyginama ir nukentėjusiajam žmogui, ir valstybei.
Konstitucinis teismas savo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatuoja, kad iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama. Taigi, būtinumas asmeniui atlyginti materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas.
Mano siūlomos pataisos leistų regreso tvarka padarytus nuostolius išieškoti asmeniškai iš buvusio ministro, kuris ir priėmė žalingą sprendimą.
Kyla klausimas, ar iš tiesų absoliučiu Vyriausybės narių imunitetu nuo materialinės atsakomybės apsaugomos konstitucinės vertybės? Greičiau tai yra nenoras keisti nusistovėjusią tvarką ir prisiimti atsakomybę už neteisėtus sprendimus. Žinoma, nesiekiu, kad už kiekvieną neteisėtu pripažintą sprendimą būtų iš karto taikoma materialinė atsakomybė, tačiau prielaidos jai taikyti atsirastų tik tokiais atvejais, kai valstybė ar Vyriausybė, ministerija, valstybės institucija ar įstaiga įstatymų nustatyta tvarka būtų įpareigotos kompensuoti nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą. Tada institucija galėtų padarytus nuostolius išieškoti iš žalą padariusio asmens, nors jis ir nebeitų pareigų toje institucijoje.
Kitaip tariant, jeigu pareigūno sprendimas buvo pripažintas neteisėtu ir padaryta žala asmeniui, tai tas pareigūnas privalo žalą ir atlyginti iš savo kišenės. Jeigu žalą atlygino valstybė ar konkreti institucija – sumokėtą sumą valstybė turi teisę išsiieškoti iš sprendimą priėmusio asmens, net tuo atveju, jeigu jis nebeeina tų pareigų, kurias eidamas priėmė neteisėtą sprendimą.
Teisinės valstybės principai turi galioti visiems asmenims, valstybės tarnautojams ar net Vyriausybės nariams vienodai ir lygiateisiškai. Tokiu būdu būtų galima įtvirtinti principą, kad prieš įstatymą visi lygūs, taip pat paskatinti kiekvieną asmenį geriau pagalvoti prieš tyčia pažeidžiant įstatymus, taip bent kažkiek sumažinti valstybės patiriamus nuostolius dėl tyčinių veiksmų.
Artūras Paulauskas yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys
