Kas nepasitiki tauta?
Teisinėje valstybėje svarbiausius tautos gyvenimo klausimus turi spręsti pati tauta, savo nuomonę išreikšdama referendumo metu. Nuo pat 1991 metų įvykusiais laikomi tik 5 referendumai, kuriuose tauta reiškė savo nuomonę dėl nepriklausomybės, SSRS kariuomenės išvedimo ir žalos atlyginimo, Konstitucijos priėmimo, taip pat sprendėme, ar norime tapti Europos Sąjungos dalimi, dar praėjusiais metais referendumu „patarinėjome“ dėl atominės elektrinės statybų.
Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus ypatingai svarbių klausimų buvo kelta, svarstyta ir priimta ne vienas, tačiau referendumai nebuvo rengti ir Lietuvos žmonių nuomonės nebuvo klausiama. Būtų buvę naudinga sužinoti žmonių nuomonę apie „naktinę mokesčių reformą“, pensijų mažinimą, išmokų karpymą ar nekilnojamojo turto mokestį. Tačiau sprendimai buvo priimti vienašališkai, nesitariant su valstybės kūrėja – tauta. Tokių reiškinių motyvai tėra tik svarstytini, gal valdžios žmonės nepasitikėjo tais, kurie juos ir atvedė į valdžią? O gal tautos sprendimas būtų nepalankus tam tikroms interesų grupėms, tad dėl to kartais taip karštligiškai bandoma apeiti referendumą, prikuriant dirbtinių kliūčių referendumo idėjai numarinti?
Vienašališkas sprendimų priiminėjimas jau tampa įprasta norma įstatymų leidyboje. Vengiant išgirsti tautos balsą daroma viskas, kad būtų išvengta referendumo, dažniausiai prikuriama įstatymų ir jų pataisų, reglamentuojančių svarstomą svarbų klausimą, tačiau kartais pasirodo, kad po kurio laiko tiek įstatymai, tiek pataisos pripažįstami antikonstituciniais. Valdžia turi nepamiršti tų, kurie juos išrinko savo atstovais.
Aš esu įsitikinęs, kad valdžia turėtų dažniau kreiptis į savo tautą ir klausti jos nuomonės. O tauta turėtų reikalauti atsakomybės ir veiksnumo iš savo atstovų valdžioje. Tokiu keliu būtų randamas konsensusas. Nebereiktų tautiečiams imtis radikalių nepritarimo valdžios sprendimams išraiškų, nebereikėtų daužyti Seimo langų ar pogrindyje planuoti protesto akcijų.
Pilietybė ir referendumas. Ar bus sutarimas?
Globalizacija šiandien daro įtaką ne tik žmonių gyvenimams, bet ir valstybėms, kurios priverstos peržiūrėti savo teisinį reglamentavimą bei keisti normas, kurios dar prieš 20 metų atrodė tinkamos. Dvigubos pilietybės problema Lietuvoje aktuali jau seniai, nes vien per Nepriklausomybės laikotarpį iš Lietuvos emigravusių tautiečių yra daugiau nei pusė milijono. Nenorėdami prarasti ryšio su Tėvyne, svetimose šalyse apsigyvenę lietuviai kelia dvigubos pilietybės klausimą. Šiuo klausimu nuomonių ir diskusijų būta įvairiausių, tačiau realių sprendimo būdų vis dar nėra.
2007 metais Seime buvau pateikęs Seimo nutarimo projektą dėl referendumo dėl dvigubos pilietybės paskelbimo. Tuomet mano pasiūlymas sulaukė karštų diskusijų ir kritikos dėl dvigubos pilietybės blogio, esą atsiversiančio kelius Rusijos įtakos didėjimui ir kitoms grėsmėms, kurios tuo metu gal buvo daugiau menamos nei realios. Tačiau projektas dėl referendumo po Seimo pritarimo buvo nusiųstas svarstyti atsakingiems komitetams. Šie vieningai paprieštaravo teigdami, kad ruošiamas įstatymas ir referendumo Konstitucijai keisti nebereikia. Dabar pagrindiniai mano nutarimo projekto priešininkai viešojoje erdvėje jau teigia priešingai. Tačiau klausimas kaip ir tada, taip ir dabar išlieka aktualus ir spręstinas kuo skubiau.
Referendumas parodytų aiškią ir neginčijamą pagrindinio valstybės kūrėjo – tautos – poziciją dvigubos pilietybės klausimu lietuvių kilmės piliečiams. Referendumo rezultatai baigtų diskusijas, įtvirtintų visos šalies piliečių nuomonę ir patvirtintų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, principus. O kol kas girdime tik diskusijas, pritarimus, prieštaravimus ir reiškiamas per kelerius metus pasikeitusias nuomones.
Tikiuosi, šis klausimas bus sprendžiamas imantis ryžtingų veiksmų. Reikia pritarti referendumui dėl dvigubos pilietybės. Viliuosi, kad atėjus laikui apsispręsime ir visiems laikams baigsime diskusijas bei imsimės sprendimų, kad išlaikytume savo tautiečius Lietuvos piliečiais.
Artūras Paulauskas yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys
