Buvo neabejojama, kad Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį, nes norą priartinti Ukrainą prie Europos Sąjungos rodė tiek ES, tiek Ukrainos žmonės. Tačiau V.Janukovyčiaus neaiški pozicija signalizavo, kad sprendimo dar nėra ir Ukrainos vadovai tikisi išpešti maksimalią naudą.
Likus vos kelioms dienoms iki Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje, Ukrainos muilo burbulas sprogo. Ukraina pareiškė, kad stabdo pasiruošimą susitarimo pasirašymui. Oficialūs motyvai — šalis dar nepasirengusi. Tačiau visiems tapo aišku, kad Rusija įspraudė Ukrainą į kampą pažadėdama tai, ko Europa nė nemanė siūlyti — apsaugą ir prieglobstį.
Taip siekiama dar labiau atitolinti Ukrainos eurointegraciją, bei parodyti Europai, kad nereikia nuvertinti Rusijos įtakos. Vokietijos kanclerė A.Merkel, įvertindama Rusijos manevrus, aiškiai pasakė, kad Rusija yra Europos strateginė partnerė ir, kad Rytų partnerystės programa nėra vien Europos reikalas.
Tikslas nepasiektas
Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje ir susitarimo su Ukraina pasirašymas buvo traktuojamas kaip pagrindinis Lietuvos pirmininkavimo ES tikslas, kuris žlugo per kelias dienas. Ir tai, galima sakyti, Lietuvos neatliktų namų darbų rezultatas — atmestinas požiūris į Rusijos įtaką ir nenuoseklus tikslų siekimas kalbantis su Ukraina. Tai pasireiškė ne tik užsienio politikos dalybomis į Rytų ir Vakarų, bet ir realių veiksmų, pirmininkavimo tikslams pasiekti, trūkumu.
Rusija įspraudė Ukrainą į kampą pažadėdama tai, ko Europa nė nemanė siūlyti — apsaugą ir prieglobstį.
Nors Lietuva ir deklaravo, kad sieks padėti Ukrainai, dalinsis integracijos į ES patirtimi ir atvers duris į Europos Sąjungą, tačiau viskas apsiribojo tik žodžiais ir keliais mandagumo vizitais. Ekonominiai ir prekybiniai ryšiai mezgėsi sunkiai, o Europa vis nerado būdų, kaip kalbėtis su Ukrainos vadovybe, mat europietiško diplomatinio dialogo čia neužteko, o realią naudą Ukrainai duosiančių pasiūlymų nebuvo.
Vietoje to — spaudimas ir atkaklios moralinės atakos. Mūsų prezidentė netgi leido sau paauklėti Ukrainos prezidentą, o vėliau viešai išpasakojo privataus jųdviejų pokalbio detales.
Dar vienas šūvis Ukrainai į nugarą — prezidentės aštrūs pasisakymai V.Janukovyčiaus atžvilgiu. Pareikšti, kad Ukrainos prezidentas veda tautą į niekur, yra mažų mažiausiai nediplomatiškas žingsnis ir atvirai reiškiama nepagarba.
Galime prisiminti, kad prezidentė dar prieš pradedant eiti pareigas buvo išreiškusi savo kontroversišką nuomonę, kad „pasirašinėjame draugystes su „ubagais“, o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuojame“. Tikra tiesa, konfrontuojame su Lenkija, taip pat su Baltarusija, Rusija, gadiname santykius su Latvija, stipriai atsiliekame nuo Estijos.
Ko verta pasimokyti?
ES pirmininkavimo tikslas, kuriuo pasinaudodama prezidentė būtų galėjusi viešai segtis sau apdovanojimus, nepasiektas. Likome nepasiekę tikslo ir daug kalbantys. Rytų partnerystės susitikimas Vilniuje parodė, kad Europa neišmoko Rytų politikos žaidimo, nes Rusija visus apžaidė vienu paprastu ėjimu — pažadėjo daugiau.
Ukrainos vadovai išlošė pauzę geresnėms sąlygoms išsiderėti ir apsaugoti savo nevisai skaidrius interesus, o Ukrainos žmonėms beliko pasikliauti savo tautiškumo jėga, kuri galėtų padaryti taip reikalingą perversmą valdžioje, tuo paskatindami atsiribojimą nuo Rusijos.
ES pirmininkavimo tikslas, kuriuo pasinaudodama prezidentė būtų galėjusi viešai segtis sau apdovanojimus, nepasiektas.
Ko gali pasimokyti Lietuva? Brandos ir ilgalaikio strateginio planavimo užsienio politikoje. Bandome sekti didžiųjų Europos valstybių pavyzdžiu, tačiau mūsų pačių užsienio politikos strategija nėra nei efektyvi, nei nuosekli. Negalime išsivaduoti iš netiesioginės Rusijos įtakos, tačiau bandome padėti bent vieną koją ES elito valstybių sąraše. Norint pasiekti tikslą — reikia nuosekliai ir atkakliai dirbti. Ne kalbėti, o dirbti.
Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje bus puiki proga pergalvoti savo užsienio politikos tikslus, santykius su Rytų kaimynėmis ir likusia Europos Sąjunga. Prielaidos pažangai yra, belieka rasti savo vietą Rytų Europos lyderystėje.
Artūras Paulauskas yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas
