Natūralu – politikai bendrauja, kalbasi žinutėmis, el. laiškais, tačiau čia svarbiausi ne patys veiksmai, o jų turinys. Visi Prezidentės ir E. Masiulio susirašinėjimo laiškai paviešinti – kaip ši informacija charakterizuoja šalies vadovę? Manau, kad toks turinys kuria nelabai palankų įvaizdį. Pirmiausia laiškuose matome kai kuriuos politikus žeminantį Prezidentės išsireiškimų toną. Antra – bandymą koordinuoti sau palankius politikų veiksmus. Trečia – kuriamos intrigos, kaip pakenkti vieno ar kito politiko įvaizdžiui. Manau, kad jeigu tokio aukšto rango vadovas teigia, jog aršiai kovos su korupcija ir deklaruos aukštos moralės principus, tai tokiam asmeniui nederėtų taip komunikuoti. Tačiau tai – tik pusė bėdos. Labiausiai intriguojantys laiškai šioje istorijoje susiję su Prezidentės susierzinimu dėl žurnalisto Tomo Dapkaus elgesio.
Kaip čia gali būti, kad kažkas kvestionuoja jos pasirinkimą? Kaip kas nors gali peikti Prezidentės siūlomą kandidatą? Demokratinėje valstybėje – gali. Ir akivaizdu, kad tai ją labai nervina, nes šiuo atžvilgiu vartojami neigiamą konotaciją turintys žodžiais kaip „skalikas“ (taip vadinamas T.Dapkus).
Manau, kad bandymas tam tikromis priemonėmis užčiaupti žurnalistą prasilenkia su demokratija, o dar keisčiau atrodo E.Masiulio pasisakymai apie bylos tyrimą. Pasak jo, prokurorai nei nebandė aiškintis šių laiškų turinio, kokia jų potekstė. Aš sunkiai galiu patikėti, kad prokurorai, turėdami tam tikrus rašytinius duomenis, nebandė jų tirti – kitaip tariant, man nekyla nei vienos abejonės, kad šie laiškai turėjo būti ikiteisminio tyrimo metu patikrinti ir išsiaiškintos visos jų rašymo aplinkybės. Na, o kad laiškų neįdėjo į bylą, tai galima vertinti įvairiai – galbūt tikrai jų nereikėjo, tačiau manau, kad tokius susirašinėjimus reikėtų įvertinti etiniu požiūriu.
Prezidentės gynybiniuose pasisakymuose, kad šie veiksmai (laiškų viešinimas) – tai galimas kerštas arba tam tikrų politikų bandymas pasinaudoti laiškų turiniu savo naudai, gali būti tiesos. Tačiau manau, kad Prezidentei pirmiausia derėtų objektyviai suvokti, kad šie laiškai jai garbės nedaro. Prisidengti čia nepavyks – derėtų objektyviai atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus, o ne naudoti argumentus, kuriais sunku patikėti. Visada sakiau, kad jeigu pradėjai kovą su blogiu, tai pats nedaryk nieko bloga ir tada tie, prieš kuriuos kovoji, negalės panaudoti jokios informacijos prieš tave. O jeigu apsiėmei būti labai dideliu moraliniu autoritetu, tai tokiu ir pabandyk išlikti.
Prezidentės įvaizdis, elgesys ir gynyba – tai viena. Antra – galimi dvigubi standartai, taikomi atitinkamo rango žmonėms. Labai stebina, kad šį skandalą bando gesinti konservatoriai, liberalai, o kai kurios žiniasklaidos priemonės mažokai kalba apie Prezidentės ir E. Masiulio susirašinėjimą. Matyt, dėl tam tikrų priežasčių bandoma labai atsargiai liesti šią temą. Tačiau akivaizdu, kad vieni pleiskanėlę paverčia miltų maišu, o kiti miltų maišą bando pavaizduoti nematomu, nors žmogus miltuotas nuo galvos iki kojų.
Kitas klausimas – ar kalbos apie apkaltą Prezidentei yra pagrįstos? Manau, kad iki apkaltos – toli. Suprantama, bet koks tyrimas nenaudingas Prezidentei ir tokia iniciatyva galėtų sulaukti jos pasipiktinimo. Prisiminkite, kas vyko, kai buvo inicijuojamas tyrimas dėl Prezidentės kriminalinės žvalgybos duomenų naudojimo savo veikloje. Ir čia aš noriu dar kai ką pabrėžti – Dalia Grybauskaitė teigia, kad žinojo, jog E.Masiulis bendrauja su „MG Baltic“, tai kodėl tada jam davė įvairias užduotis? Jeigu ji žinojo, kad jis gali būti korumpuotas, kodėl bendravo su juo? Čia matomi dar vieni dvigubi standartai – žinau, kad blogas, bet man naudingas, aš jį išnaudoju ir po to galutiniai suvalgau. Nors E.Masiulis tikina, kad tango šokti reikia dviese, iš tiesų mes nežinome su keliais politikais „tango“ šoko Prezidentė. Ir šiame kontekste tokie politikai kaip E.Masiulis tampa tik pasiuntinukais – „bekvokalais“, o ne pagrindiniais šokėjais.
Apibendrindamas noriu pasakyti tris dalykus. Pirma – manau, kad tokias aukštas ir svarbias pareigas užimantis asmuo turėtų bendrauti su visais politikos lyderiais ir turėtų susitaikyti su tuo, kad Prezidento siūlomi kandidatai į tam tikras pareigas tikrai bus kritikuojami viešumoje. Antra – bandymai užčiaupti žurnalistus yra netoleruotini demokratinėje valstybėje. Trečia – gana taikyti dvigubus standartus. Mes visi esame lygūs, tad vienodai prisiimkime tiek pagyrimus, tiek kritiką ir atsakomybę už padarytus netinkamus veiksmus.
Patarimas Prezidentei – šiuo atveju siūlau prisiminti Valdo Adamkaus prezidentavimą, kai žiniasklaida jį ir girdavo, ir peikdavo, bet jis visada, esant kritinei situacijai, stodavo į akistatą su visuomene, atsakydavo į visus klausimus ir taip panaikindavo susidariusią įtampą. Galbūt laikas būtent tai padaryti ir Daliai Grybauskaitei?
Visuomeninio politinio judėjimo „Pirmyn, Lietuva“ pirmininkas Artūras Paulauskas