Šiandien informacinio karo auka tapo ir Ukraina, kurioje Kremlius visais įmanomais būdais stengiasi paveikti visuomenę, skleisdamas propagandą, publikuodamas melagingus faktus apie besitęsiantį konfliktą, kurdamas propagandines laidas, nušviečiančias įvykius Ukrainoje Kremliui palankia kryptimi.
Tokie nekonvenciniai veiksmai tik dar kartą įrodo, kad informacinis karas šiais laikais tapo tiek pat svarbus, kaip ir kariniai veiksmai.
Lietuviai renkasi rusišką programą
Vykstant konfliktui Ukrainoje, Kremlius skiria didžiules pajėgas, kad informacinio karo padariniai ir propaganda pasklistų kuo plačiau bei pasiektų kuo daugiau paveikių žmonių.
Didžiausias dėmesys skiriamas visoms posovietinėms šalims, ypač Baltijos šalims, kurios aktyviai dalyvauja Europos Sąjungos veikloje ir visais būdais bando atsikratyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Čia Kremlius stengiasi skleisti savo įtaką per visuomenines organizacijas, mokslo įstaigas, bendruomenes, televiziją ir kitus plačiai prieinamus viešosios informacijos kanalus.
Būtent rusiškų laidų turinys lietuviškoje televizijoje kelia nerimą, nes transliacijų, reabilituojančių sovietinės valdžios, stalinizmo nusikaltimus, mastai yra ganėtinai dideli. Rusiškų filmų ir autorinių laidų transliavimas paplitęs beveik visuose komerciniuose kanaluose. Dažnai net parūpinamas vertimas ar subtitrai.
Rusiškų laidų turinys lietuviškoje televizijoje kelia nerimą, nes transliacijų, reabilituojančių sovietinės valdžios, stalinizmo nusikaltimus, mastai yra ganėtinai dideli.
Rusiškų ir nostalgiją tam tikroms žmonių grupėms keliančių filmų transliacijos sulaukia neregėto populiarumo ir prie ekranų pritraukia daug televizijos žiūrovų.
Kaip pavyzdį galima pateikti parodytą kultinę komediją „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, kuri be konkurencijos nurungė tuo pačiu metu rodytą nacionalinių muzikos apdovanojimų M.A.M.A. transliaciją.
Toks, atrodytų, menkas palyginimas duoda ganėtinai didelį rezultatą – žmonės mieliau žiūri senas jaunystės komedijas nei nacionalinius kultūrą ir identitetą puoselėjančius muzikos apdovanojimus. Įtarimą kelia ir tam tikri filmų ciklai, kurie anonsuojami, skatinant prisiminti rusiškus ir tuomet juokingus rusiškus filmus, kuriuos iki šiol prisimena didžioji dalis televizijos žiūrovų.
Filmai pristatomi kaip tradiciškai rodomi, tokiu būdu formuojant tęstinį veiksmą ir pratinant žiūrovus tam tikromis progomis pažiūrėti ir prisiminti senąją rusų klasiką.
Informacinio karo neišvengsime?
Rusiškos laidos mums tikrai nėra naujiena. Jau ne kartą stebėjome, kaip Lietuvoje retransliuojamais kanalais Kremliaus žurnalistai pasakoja iškraipytą Lietuvos istoriją ar gilinasi į nebūtus faktus.
Toks agresyvus turinys, kai mums patiems pasakojama iškreipta mūsų istorija, yra puikus informacinio karo pavyzdys. Šių laidų rengėjai puikiai žino, kad rusiškų kanalų žiūrimumas Lietuvoje nėra toks jau ir mažas – apie 11 proc. auditorijos, o ir auditorija – tikslinė.
Tad kelis kartus stebėjusi tokias laidas, 2013 metų rudenį Lietuvos radijo ir televizijos komisija pagaliau priėmė sprendimą riboti tam tikrų kanalų veiklą Lietuvoje. Tačiau draudimais nieko neišspręsime, ypač kai draudimų laikas praėjo ir kanalai vėl transliuojami toliau. Kremliui palankus laidų turinys formuojamas, prisidengiant įvairiomis progomis – rusų diena, istorinėmis šventėmis, aktualiais įvykiais. Tikslams pasiekti netgi susitapatinama su Europa ir žinių pavadinimas „Euronews“, nors europietiška pozicija net neminima.
Šviežiausias informacinio karo pavyzdys – politinį prieglobstį gavusio ukrainiečio ir Lietuvoje veikiančios rusiškos žiniasklaidos tandemas.
Šviežiausias informacinio karo pavyzdys – politinį prieglobstį gavusio ukrainiečio ir Lietuvoje veikiančios rusiškos žiniasklaidos tandemas.
Tačiau šį kartą taikiniu pasirinkta ne Lietuva, bet Ukraina. Padedant lietuviškiems laikraščiams, situacija Ukrainoje nušviečiama ir pateikiama kaip neginčijama tiesa, nors pasakojami įvykiai labiau atitinka separatistų poziciją.
Tokiu būdu kenkiama ir Lietuvai, ir Ukrainai, nes tokia informacija prisideda prie formuojamo neigiamo turinio ir gali paveikti žmones. O tokių tikslų ir siekia informacinio karo vykdytojai ir strategai. Ir visa tai pristatoma kaip nepriklausoma žiniasklaida.
Kas toliau?
Informacinio karo pavyzdžių aptikti galima kone kiekvieną dieną, tačiau tik nuo mūsų priklauso, kuo tikime ir kokias vertybes renkamės. Kaip jau esu minėjęs, draudimai nėra ta išeitis, kuri padėtų ugdyti visuomenės imunitetą propagandinei informacijai.
Neseniai viename seminare buvo papasakotas atvejis, kad gintis nuo Kremliaus propagandos bandoma jau ir atvirai sakant, kad pateikiami faktai yra melas. Teko girdėti apie rusišką laidą, rodytą Ukrainoje, kurios metu po kiekvieno melagingo fakto buvo stabdomas vaizdas ir fiksuojamas melagingas faktas, kurį sekdavo teisinga informacija. Kaip matome, gintis nuo melo bandoma net tokiais drastiškais metodais.
Lietuvoje tokių atvejų dar neturime, tačiau nežinome, kokie informacinio karo tikslai yra toliau formuojami Lietuvai, kuri taip aktyviai dalyvavo, spręsdama karinį konfliktą Gruzijoje, ne ką mažiau buvo ir yra aktyvi krizės Ukrainoje metu, taip pat pasisako už griežtesnes ES sankcijas Rusijai bei siekia visiškai pabėgti nuo Rusijos priklausomybės ekonominiu ir energetiniu požiūriu.
Gal verta ir mums pagalvoti apie tam tikrus informacinio karo apraiškų žymėjimus, propagandinės informacijos viešinimą, paaiškinant, kad tai yra netiesa. Faktas yra vienas – gintis nuo informacinio karo turime patys – sąmoningumu ir pagalbinėmis priemonėmis.
Gegužės pabaigoje Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete svarstėme Vyriausybės ataskaitą. Pasiūlėme Vyriausybei atkreipti dėmesį į informacines atakas. Prašėme, kad Vyriausybė ir kitos suinteresuotos institucijos pateiktų komitetui siūlymus, kaip būtų galima koordinuoti veiksmus, stiprinant visų institucijų ir Vyriausybės narių bendradarbiavimą strateginės komunikacijos srityje, ypač siekiant užtikrinti reikiamą atsaką į informacines atakas, nukreiptas prieš Lietuvą. Iniciatyva vykdyti tarpinstitucinį strateginės komunikacijos koordinavimą yra, belieka susitarti dėl formos.
Lietuvoje turi atsirasti bendra strategija, vieningas matymas, kaip mes, naudodami savo pajėgumus ir intelektualiąją pusę, galime užkirsti kelią informaciniams karams, grėsmėms iš nedraugiškų valstybių.
Čia galėtų megztis užuomazgos Lietuvos pasirengimui tinkamai reaguoti į informacines atakas ir vykdyti jų kontrolę. Atsakomybės čia turėtų imtis ir nacionalinis transliuotojas, kuris galėtų būti atsakingas už viešą žmonių švietimą apie informacinį karą, ugdyti žmones atskirti melagingą informaciją ir pateikti realius faktus. Nacionalinio transliuotojo vaidmuo informaciniame kare gali būti esminis ir turintis didelę reikšmę, atskiriant tiesą ir melą.
Bandant susidoroti su informaciniu karu, Lietuva turėtų ne tik konstatuoti faktą, kad jaučiame ir matome informacines atakas iš Rusijos, tačiau nuo kalbų pereiti prie realių darbų.
Pirmiausia, Lietuvoje turi atsirasti bendra strategija, vieningas matymas, kaip mes, naudodami savo pajėgumus ir intelektualiąją pusę, galime užkirsti kelią informaciniams karams, grėsmėms iš nedraugiškų valstybių, kurios, naudodamos informacinį karą, siekia savo tikslų.
Toks vieningas matymas padėtų stiprius pamatus, toliau kuriant informacinio lauko apsaugos kryptį. Bendras sutarimas ir visų pastangos jau parodė pirmuosius rezultatus – patyrę ne vieną kibernetinę ataką, pagaliau sukūrėme Kibernetinio saugumo įstatymą, įsteigtas ne vienas kompetencijų, koordinavimo centras, pradedama rimtai žiūrėti į nusikaltimus kibernetinėje erdvėje, tokius nusikaltimus jau tiria apmokyti mūsų Policijos pareigūnai.
Tokio pat rimto požiūrio turi sulaukti ir informaciniai karai. Čia turi susijungti visos institucijos, į kurių kompetencijos sritis nukreipiamos informacinės atakos: kultūros, švietimo, energetikos, vidaus politikos, užsienio reikalų ir kitos. Šių sričių profesionalai turėtų susiburti į vieną centrą, kuriame ir turėtų gimti pasiūlymai, kaip kovoti su grėsmėmis, kurios šiandien labiausiai gali pažeisti tautines mažumas ar net nusivylusius tautiečius.
Kiekviena veikla reikalauja ir atitinkamo finansavimo. Palyginimui galima paminėti, kad Kremlius savo propagandinei agentūrai „Rossotrudnichestvo“ skiria milijardus. Šios agentūros veikla yra aktyvi, grėsminga ir ryškiai matoma. Tad mes savo biudžete taip pat turėtumėme paieškoti lėšų, kad informacinis karas ir jo padariniai būtų suvaldyti laiku.
Teko bendrauti su JAV mokslininku ir specialistu J. Michaelu Walleriu, informacinių karų, psichologinių ir strateginių operacijų valdymo specialistu. Jis pažymėjo, kad Lietuva yra bene pirmoji Europoje, kuri įžvelgia ir garsiai šneka apie patiriamas informacines atakas, apie informacinio karo įtaką šalies gyvenimui.
Europa ir JAV kol kas grėsmių iš Rusijos neafišuoja. Tačiau bendrai sutarėme, kad laikas ne tik pradėti gintis, tačiau ir aktyviai pulti, gerąja prasme, rodant savo šalies potencialą ir privalumus: meną, teatrą, mokslo pasiekimus, garsinant aktorius, dainininkus, menininkus, reklamuojant profesionalius sveikatos apsaugos, turizmo pasiekimus.
Visa tai, kuo mes patys didžiuojamės, taip kurdami Lietuvos – kaip galimybių šalies – įvaizdį. Tokiu keliu ne tik ginsimės nuo informacinio karo, tačiau ir patys imsimės priemonių persverti informacinio karo daromus padarinius.
Artūras Paulauskas yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Darbo partijos frakcijos narys
