Taigi manau, kad atėjo laikas pažvelgti realybei į akis – Lietuvos partinę sistemą ištiko ne krizė, bet agonija ir nepadės jai prisikelti jokie Prezidentės raginimai savanoriauti partijose.
Per devynerius prezidentavimo metus šalies vadovė tik šiais metais sugebėjo rasti keletą sakinių apie partijas ir prisiminė, kad jos visgi yra vienas iš svarbiausių demokratijos ramsčių. Tačiau keisčiausia tai, kad Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2018-ųjų metiniame pranešime neigiamai vertinami judėjimai ir visuomeniniai junginiai, kurie Lietuvoje atsirado dėl dviejų priežasčių – LR Konstitucinio teismo sprendimo, kuris parodė, kad partijoms nenorinti priklausyti visuomenės dalis turi teisę dalyvauti rinkimuose. Antra – visuomeninės nevyriausybinės organizacijos, judėjimai yra ne mažesnė demokratijos vertybė negu partijos. Todėl vadinti šias organizacijas pseudodemokratiniais judėjimais – tai dabartinių realijų nepripažinimas. Taigi raginimas savanoriams jungtis į partijas yra panašesnis į laidotuvių kvietimą ir korupcijos skandalų, nepotizmo bei nesąžiningų politikų santykių nematymą.
Manau, kad bandymas apriboti paramą judėjimams – tai labai nesąžiningas ir savanaudiškas bandymas išvengti naujovių, kuris neatneš naudos nei partinei sistemai, nei Lietuvos gerovei.
Laikas pripažinti, kad žmonės nelabai skuba stoti į partijas, kai šios neturi geros reputacijos. Laikas pripažinti ir tai, kad tokia partinė sistema, kokia Lietuvoje yra šiandien, nebeturi visuomenės pasitikėjimo ir vargu ar gali būti efektyviu demokratijos instrumentu, užtikrinančiu Lietuvos judėjimą pirmyn. Manau, kad kol teisiamos ir gerą reputaciją praradusios partijos bandys reanimuotis, tol ši agonija tęsis ir mūsų šalies partinė sistema neatsinaujins. O ar nebūtų geriau susitepusioms partijoms likviduotis ir atlaisvinti vietą naujoms partijoms ir naujiems žmonėms? Žinoma, tai pačių partijų sprendimas. Tačiau manau, kad jeigu artimiausiu metu nebus priimti ryžtingi sprendimai, tai per kitus rinkimus šios partijos bus nušluotos ir judėjimai laimės ne tik savivaldos, bet ir Seimo rinkimuose.
Taigi natūralu, kad jau dabar partijos žvelgia skersai į visuomeninius judėjimus ir tikisi, kad jų veikla bus apribota. Apskritai, partijos dėjo labai daug pastangų, kad judėjimai negalėtų dalyvauti rinkimuose, tačiau LR Konstitucinis teismas visgi pasakė, kad pilietiniai judėjimai turi šią teisę, tad nieko kito neliko, kaip koreguoti įstatymus. Taigi dabar partijos, pajutusios pavojų, bando judėjimams kurti finansinius ir procedūrinius barjerus. Kad ir kaip bebūtų, korumpuotos ar teisiamos, partijos šiandien turi valstybės finansavimą, o judėjimai – ne. Ir tai yra esminis kabliukas – esą, neaišku, kaip finansuojama judėjimų veikla. Tad jeigu bus uždrausti bet kokie judėjimų paramos šaltiniai ir nesudarytos sąlygos valstybiniam finansavimui, tai partijos galės prasitęsti savo agoniją.
Manau, kad bandymas apriboti paramą judėjimams – tai labai nesąžiningas ir savanaudiškas bandymas išvengti naujovių, kuris neatneš naudos nei partinei sistemai, nei Lietuvos gerovei. Esu įsitikinęs, kad ši partijų agonija – nebesustabdoma ir jeigu ne dabar, tai per rinkimus tam tikros partijos išnyks. Žmonės jungiasi į judėjimus tik todėl, nes nori dalyvauti valstybės gyvenime ir nori spręsti valstybės reikalus, bet nenori savęs sieti su partijomis, kurios sėdi teisiamųjų suole ir kurios yra kalamos prie kryžiaus kiekvieną dieną žiniasklaidoje. Taigi kaip žmogus gali norėti stoti į tokias partijas? Mano supratimu, partinė sistema funkcionuos, ji turbūt išliks, tačiau ne su šiomis partijomis ir ne su šiais žmonėmis, kurie yra šiandien.
Artūras Paulauskas yra visuomeninio politinio judėjimo „Pirmyn, Lietuva“ pirmininkas.
