Paskatino neramumai
Apie aktyvesnę krašto gynybą pradėta kalbėti, atsiradus neramumams Ukrainoje. Jiems įtakos turėjo agresyvi Kremliaus politika ir siekis grąžinti buvusią imperiją.
Kremliaus agresija paskatino ir Lietuvos politikus ieškoti galimybių, kaip stiprinti krašto gynybą, kuri per pastaruosius 5 metus buvo susilpninta, o finansavimas nuo 2008 metų vis krito žemyn.
Reaguoti į naujas, šiandien iškylančias grėsmes yra būtina. Todėl svarbu nustatyti tokius krašto gynybos tikslus, kurie iš esmės atitiktų šiandienos grėsmes ir Lietuvos galimybes.
Džiaugiamės, kad turime tvirtą NATO užnugarį, tačiau gėdinga, kad Lietuva savo krašto gynybai skiria vos 0,78 proc. BVP.
Agresija Ukrainoje parodė, kad karas šiandien vykdomas naujomis nekonvencinėmis priemonėmis – per informacinį lauką, propagandą, faktų iškraipymą, prisidengiant civiliais, aneksuojant svetimų valstybių teritorijas.
Lietuva, esanti visai šalia agresoriaus, turi itin atidžiai vertinti kiekvieną savo sprendimą, lemiantį krašto gynybą. Džiaugiamės, kad turime tvirtą NATO užnugarį, tačiau gėdinga, kad Lietuva savo krašto gynybai skiria vos 0,78 proc. BVP.
Finansinė drausmė ir finansiniai suvaržymai neigiamai veikė Lietuvos kariuomenės veiklą, jai skirtų užduočių vykdymą, pinigų mažinimas labiausiai pasijautė ginkluotei ir ginkluotajai valstybės gynybai.
2013 metais daugiau kaip 63 proc. visų Krašto apsaugos ministerijai skirtų biudžeto pinigų buvo skirta personalui išlaikyti, o naujai technikai, ginklams ar kitokiems įsigijimams – tik 10 proc., nors NATO rekomenduoja personalui skirti ne daugiau kaip 50 proc., o įsigijimams – ne mažiau kaip 20 proc. visų krašto apsaugai skirtų lėšų.
Pagrindinė problema, trukdanti būti visiškai pasirengus ginti šalį nuo agresijos yra mažas finansavimas, kurio neužtenka net būtiniausioms kariuomenės reikmėms. Tad labai keista girdėti finansų ministrą kalbant, kad „krašto apsaugos finansavimas yra pakankamai didelis“.
Reikia priminti, kad su mūsų skiriamu finansavimu esame priešpaskutiniai tarp NATO šalių, o finansavimo trūkumas lemia mūsų karių trūkumą, nesugebėjimą apmokyti kuo daugiau rezervo karių, pasenusią ginkluotę ir kitas problemas, su kuriuomis susiduria kariuomenė.
Jeigu ministras mano, kad dabar finansavimas yra pakankamas, jam reiktų priminti, kad Kremliaus agresija, ginklavimasis prie Lietuvos sienų ir kitos grėsmės gali greitai būti panaudoti ir prieš Baltijos šalis, taip pat – prieš Lietuvą.
Nauja krašto gynybos kryptis
Pasirašant partijų susitarimą dėl 2014–2020 metų Lietuvos Respublikos užsienio, saugumo ir gynybos politikos buvo susitarta, kad 2020 metais lėšos krašto apsaugai pasiektų 2 proc. BVP.
Atsižvelgdami į kasdien kylančias grėsmes, jau šiais metais paraginome Vyriausybę surasti pinigų ir dar šiemet išlaidas gynybai padidinti bent 100 mln. litų.
Nerimstant įtampai Ukrainoje ir išryškėjus naujoms karo strategijoms, kai bandoma užimti kitos šalies teritorijas bei skaldyti šalies teritorinį vientisumą, pasitelkiant civilius gyventojus ar kitas formas, jau ne kartą NSGK posėdžiuose akcentavome, kad dėl įvykių Ukrainoje būtina peržiūrėti ir sustiprinti Lietuvos kariuomenės teisinius pagrindus, bendruosius principus, taip pat, esant įtampai ar kilus karui, sprendimo panaudoti karinę jėgą priėmimo procedūras.
Tai reiškia, kad kiekvienas mūsų karys, ginantis šalį konflikto metu, aiškiai žinotų, kada ir kokiais atvejais jis gali ir turi panaudoti jėgą, ginklus ar kitas poveikio priemones. Taip pat būtina peržiūrėti asmenų, kurie įsako ar panaudoja karinę jėgą, teises, pareigas ir atsakomybę. Šis peržiūrėjimas ypač svarbus ir leistų veikti operatyviai bei užtikrintai, o mūsų kariai galėtų jaustis tvirčiau ir užtikrinčiau, vykdydami savo pareigą ginti tėvynę.
Ne mažiau svarbus ir aktualus – ypač dabar – yra mobilizacijos klausimas. Mobilizacijos planai turi būti realūs ir koreguojami pagal naujausius saugumo ir gynybos iššūkius.
Ne mažiau svarbus ir aktualus – ypač dabar – yra mobilizacijos klausimas. Mobilizacijos planai turi būti realūs ir koreguojami pagal naujausius saugumo ir gynybos iššūkius.
Valstybės mobilizacijos plano, kuris apibrėžtų veiksmus ir priemones, užtikrinančias mobilizacijos vykdymą, parengimas yra vienas esminių veiksnių, ką mes jau seniai turėjome padaryti.
Svarbiausia to priežastis – tiesioginės agresijos metu informuoti gyventojus apie jiems priskirtą vietą bei veiklos pabūdį.
Komitete pavedėme sudaryti naują mobilizacijos planą kaip įmanoma per trumpiausią laiką, iki liepos 1 d.
Karuomenės personalą šiandien sudaro karininkai, puskarininkiai ir kareiviai. Šių grupių skaičiai šiuo metu nėra proporcingi. Tai lemia, kad kariuomenėje šiandien susiformavusi Kariuomenės personalo disproporcija, kuri agresijos metu gali ypač neigiamai paveikti šalies ir gyventojų saugumą bei gynybą.
Dabar Lietuvos kariuomenei itin trūksta kareivių, todėl Krašto apsaugos ministerijai pasiūlėme iki 2016 metų pabaigos 1000 kareivių padidinti Sausumos pajėgose tarnaujančių profesinės karo tarnybos kareivių skaičių bei ne mažiau kaip 10 proc. padidinti koviniuose daliniuose tarnaujančių karių skaičių.
Kareivių trūkumą lemia nelabai didelis profesinės karo tarnybos patrauklumas, gal net patriotizmo stoka, nenoras išmokti karo pagrindų, kurie būtų labai naudingi, ginant šalį.
Būtina siekti patrauklumo, kad kariuomenė pritrauktų kuo daugiau norinčiųjų eiti privalomąją karo tarnybą, bazinius karinius mokymus ir ypač – į karius savanorius. Turime siekti, kad visuomenė suprastų šios tarnybos prasmę ir reikalingumą šiandienėje situacijoje.
Nacionalinio saugumo strategijoje numatyta, kad Lietuva formuos ir rengs kariuomenės parengtojo rezervo karinius vienetus, kurie prireikus gebėtų vykdyti krašto gynybos veiksmus ginkluotųjų pajėgų sudėtyje.
Šio tikslo vykdymas leistų turėti gerai apmokytus, tvirtus karius, kurie nuolat būtų pasiruošę ginti šalį. Tačiau dabar matome, kad rezervo kariai nėra kviečiami į mokymus atnaujinti savo žinių arba, jei kviečiami, jų skaičius dėl menko finansavimo yra stebėtinai mažas.
Pažymėtina, kad 2013 metais daugėjo pratybose ir mokymuose dalyvaujančių parengtojo rezervo karių, tačiau šis skaičius vistiek yra labai menkas, nes vėl susiduriama su finansavimo problema. Kiekvieni mokymai reikalauja išlaidų, kurių kariuomenė šiandien neturi pakankamai.
Rezervo kariai nėra kviečiami į mokymus atnaujinti savo žinių arba, jei kviečiami, jų skaičius dėl menko finansavimo yra stebėtinai mažas.
NATO kiekvienai šaliai siūlo savo karinių pajėgumų didinimui, taip pat įsigijimams skirti ne mažiau 20 proc. visų asignavimų. Lietuva šiandien pagal galimybes, jeigu būtų didinamas finansavimas krašto gynybai, galėtų skirti ne mažiau 15 proc.
Atsižvelgiant į finansavimą, buvo siūloma stiprinti sausumos pajėgas, atnaujinant ir gausinant jų ginkluotę, pvz., nešiojamomis trumpo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemomis, prieštankine ginkluote, šiuolaikinėmis pėstininkų kovos mašinomis, o ne tęsti dabar Krašto apsaugos ministerijos išskirtų prioritetų vykdymą, plečiant karinę infrastruktūrą ar perkant paieškoms skirtus sraigtasparnius, daugiafunkcinius laivus darbams jūroje. NSGK mano, kad ypač svarbu visiškai atkurti Lietuvos kariuomenės neliečiamąsias atsargas.
Siekiant tęsti pradėtus darbus, komitete siūlėme toliau tęsti NATO puikiai įvertintą Lietuvos kariuomenės transformaciją. Siekiant stiprinti Specialiųjų operacijų pajėgų bendradarbiavimą ir sąveiką su partneriais, rekomendavome siekti, kad iki 2016 metų pabaigos būtų išplėtotas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų mokymo centras iki regioninio lygmens, kuris leistų Lietuvos kariams dar geriau pasirengti specialiosioms operacijoms ir savo patirtimi keistis su regiono šalių kariais.
Tokius pasiūlymus, atsižvelgiant į pastarojo meto neramumus Ukrainoje ir sujudimą prie NATO sienų, Kremliaus agresiją bei įtampą, tvyrančią dėl karinės grėsmės, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pateikė Vyriausybei ir Krašto apsaugos ministerijai.
Nors mes kiekvienas žinome, kad mūsų kariai yra NATO kariai, o mūsų bazės yra NATO bazės, tačiau negalime likti tik saugumo ir gynybos vartotojai, turime patys aktyviai ir pagal galimybes prisidėti prie to, kad Lietuva, piliečiai ir mūsų teritorija būtų saugomi kaip įmanoma labiau.
Artūras Paulauskas yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Darbo partijos frakcijos narys
