Apie tokią iniciatyvą, kad Vilniaus medikai gali sulaukti aukštesnių atlyginimų, pranešęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius viešai informavo, kad šiuo metu iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo vieno gyventojo pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų metinė bazinė suma siekia nuo 110,9 eurų už kūdikį iki metų, 63,41 euro už vaiką iki ketverių, 22,76 euro už darbingo amžiaus žmogų iki 49-erių, 35,94 euro už 50–65 metų asmenį ir 41,78 euro už vyresnius nei 65 metų žmones. Jis taip pat teigė, kad Vilniaus savivaldybė ketina šiuos įkainius padidinti, todėl medikų algos augs, galima bus sumažinti apylinkes, vadinasi, vienas gydytojas turės mažiau pacientų, o pastariesiems trumpės eilės.
Tai, kad pinigai numatyti sveikatos apsaugai yra didesni, galima buvo numanyti ir iš to, kad pakėlimas matomas ir planuojamame miesto asignavimų biudžete, kuriame padidinama suma siekia tuos reikalingus 4 mln. eurų. Tuo tarpu biudžeto projektą lydinčiame sprendime „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2018 metų biudžeto tvirtinimo“, kuris tarsi turėtų parodyti, kaip pinigai paskirstomi, yra punktas: „8.3. patvirtinti šeimos gydytojo institucijos stiprinimo Vilniaus miesto savivaldybei pavaldžiose įstaigose priemonių finansavimo tvarkos aprašą.“
Tai ir sukėlė įtarimų Nacionaliniam pacientų susivienijimui, nes paaiškėjo, kad būtent toji tvarka, kaip bus paskirstomi pinigai, yra saugoma nuo viešumos po devyniais užraktais. Vieni tarybos nariai, paklausti apie ją, teigia, kad jos dar nėra, kiti sako nieko apie negirdėję. Paklausėme apie tą tvarką pačių gydymo įstaigų. Atsakymą gavome, bet buvo pareikalauta, kad jokiu būdu neprasitartume, jog mums pavyko su ja susipažinti.
Susipažinę supratome, kad priežastis, kodėl slepiamas Šeimos medicinos finansavimo Vilniaus mieste aprašas, yra ta, kad parama skiriama išskirtinai tik savivaldybės įsteigtoms įstaigoms. Atrodo logiška, bet juk daugiau nei 30 proc. vilniečių yra užsiregistravę privačiose pirminės sveikatos priežiūros įstaigose! Ir vienos, ir kitos gauna vienodus asignavimus iš Valstybinės ligonių kasos už prisirašytus pacientus. O Vilniaus biudžetas surenkamas ir iš tų 30 proc. vilniečių sumokėtų mokesčių.
Galimas pasiteisinimas, kad Vilniaus m. savivaldybė imasi kelti pirminės sveikatos grandies medikų atlyginimus tik mieste, būtų tai, kad Vilniuje yra aukštesnis nei šalies vidurkis vidutinis darbo užmokestis ir didesnės miesto gyventojų išlaidos pragyvenimui negu kituose rajonuose. Bet siekis išbalansuoti rinką, kad 70 proc. medikų pasiektų atlygio padidėjimas, o 30 proc. tokia parama nepasiektų (kai realiai pajamos ir įsipareigojimai tiek viešojo sektoriaus, tiek privataus yra vienodi), iškraipo ir sveikatos sistemos dalyvių lygias sąlygas veikti, ir sudaro daugiau nei 30 proc. Vilniaus m. pacientų mažiau palankias sąlygas.
Pirminės sveikatos grandies įstaigos (nesvarbu, ar jos įsteigtos savivaldybės, ar ne) yra vienodai įsipareigojusios miesto gyventojams – sutartys su Valstybine ligonių kasa yra pasirašomos vienodos. Visi įsakymai galioja vienodai – paslaugas jos turi suteikti tokiu pačiu terminu ir tokiomis pačiomis sąlygomis. Jeigu yra tyrimai, kurie kainuoja, tai jie kainuoja vienodai (Sveikatos apsaugos ministerija paskiria, kiek kartų per metus vienas ar kitas tyrimas yra nemokamas). Jokių mokamų šeimos gydytojo paslaugų nėra ir negali būti, kitaip būtų nutraukiama sutartis.
Ne kartą viešai buvo kalbama, kad medikų darbo sąlygos, jiems mokamas atlygis už darbą tiesiogiai prisideda prie geresnio savitarpio supratimo, bendraujant ir teikiant pagalbą pacientams. Kol bus įvertinta, kodėl vienų sveikatos įstaigų gydytojai yra labiau skatinami nei kitų, reikia tikėtis, kad bus rastas kompromisas ir Vilniaus savivaldybės geranoriški tikslai paskleis gerą žinią visiems miesto pirminės sveikatos medikams. Neužmirškime, kad parama skiriama ne konkrečiai įstaigai, o pirmiausia pacientams – juk pacientai sistemoje yra svarbiausi.
Artūras Rudomanskis yra Nacionalinio pacientų susivienijimo prezidentas.
